Tai nutiko dar sovietmečiu, linksmais ir įsimintinais studijų laikais. Mūsų grupėje mokėsi toks Alius, kuris turėjo tikrai retą savybę - jam buvo visai nė motais, ką apie jį galvoja aplinkiniai. Lažindavosi (aišku, iš pinigų) su visais iš eilės, jog atliks vieną ar kitą numerį (pavyzdžiui, nuogut nuogutėlis pasivaikščios po bendrabutį ar panašiai). Bet kadangi visi jam pralošdavo, tai surasti tokių, kurie dar ryžtųsi lažyboms, darėsi vis sunkiau ir sunkiau.
Ir štai kartą jis susilažino su kažkokiu pirmakursiu iš gan nemažos sumos (25 rubliai tais laikais buvo kone visa stipendija), jog iš fakulteto į bendrabutį (kokios 6-7 stotelės) parvažiuos avėdamas ne batus, o... plaukmenis.
Taigi sutartą dieną išėjęs iš fakulteto Alius nusimauna savo rudus jugoslaviškus batus, suriša juos raišteliais ir paduoda naiviam pirmakursiui. Pats apsimauna plaukmenis ir aukštai keldamas kojas bei taškydamas purslus (balos visur, juk vėlus ruduo) gan mikliai pasiekia autobusų stotelę. Žmonių minia, kiekvienas autobusas šturmuote šturmuojamas, tad Aliui į autobusą įsibrauti tikrai nelengva, mat vis kas nors primina didžiulius plaukmenis. Galiausiai vienas autobusas sustoja taip, kad galinės durys - prieš pat Alių. Tas šoka ant laiptelių, ir tada paaiškėja, jog plaukmenys ant laiptelių telpa, o koja - ne. Jis kaip ančiukas Donaldas iš Disnėjaus multifilmų keletą kartų bando tvirčiau užšokti ir atsistoti ant laiptelių, bet išsitiesia visu ūgiu tiesiog po besibraunančios minios kojomis. Negailestingi keleiviai pastumia Alių kojomis, susigrūda į autobusą, bet Alius atsikelia nuo asfalto ir įsigudrina užšokti ant žemutiniojo laiptelio atbulas.
Dabar plaukmenys trukdo užsidaryti autobuso durims. Vairuotojas per veidrodėlį mato, jog durys neužsidaro dėl kažkokių styrančių "uodegų", ir per mikrofoną praneša, jog nepajudės iš vietos tol, kol keleiviai nesustos tvarkingai. Tuo metu keleiviai, atsigavę po grumtynių dėl vietos autobuse, pastebi, kad kažkoks idiotas apsiavęs plaukmenis, kurie ir trukdo uždaryti duris. Staiga kažkokia tetulė imasi iniciatyvos ir šaukia vairuotojui, girdi, visai netoli yra kelių patrulių postas, ten pareigūnams ir atiduosime tą kvailį ir nenaudėlį, trukdantį visiems doriems piliečiams po darbo dienos grįžti į namus.
Alius mato, jog situacija darosi nevaldoma, ir čia jam į galvą šauna geniali mintis. Jis sušunka ant viso autobuso:
- Na kas jūs per žmonės? Žvėrys! Aš - sportininkas, treniruojuosi baseine, ir štai treniruotės metu rūbinėje iš manęs kažkas nušvilpė batus. Tai nejau dabar man per miestą basam reikia važiuoti?
Tiesa, reikia paminėti svarbią detalę: lažybos buvo sutartos taip, kad naivusis pirmakursis važiuos kartu ir žiūrės, ar viskas vyksta sąžiningai. O jis autobuso "šturmo" metu įsispraudė per priekines autobuso duris.
Vos Alius visam autobusui papasakojo savo išgalvotą batų vagystės istoriją, situacija iš karto pasikeičia: visi ima Alių užjausti ir gailėtis, užverda visuotinis pasipiktinimas vagimis. Ta pati tetulė dabar jau šaukia vairuotojui, jog į jokią miliciją važiuoti nereikia, viskas gerai. Visi pradeda domėtis detalėmis: ar geri buvo batai, ar nauji, ir Alius, įsijautęs į aukos vaidmenį, ima pasakoti, kaip iš jo pavogė vienintelius rudus jugoslaviškus (tada buvo didžiojo deficito laikai) batus, o svarbiausia, tokio didelio dydžio jis taip sunkiai ir ilgai ieškojęs.
Ir tuo metu netoli Aliaus stovėjęs šiek tiek įkaušęs vyrukas staiga mato, kad autobuso priekyje stovi vaikinas ir rankoje laiko rudus didelio dydžio batus. Ir sušunka: "Žiūrėkit, ten, priekyje, ar tik ne jis nešasi pavogęs batus?" Visi atsisuka į priekį, sužiūra ir autobusas suvilnija: tai jis, tai jis! Laikykit vagį!
Vėl kyla sumaištis, ir vėl vairuotojas raginamas važiuoti į miliciją. Įsiutęs vairuotojas per mikrofoną atsiliepia, jog tikrai važiuos, bet ne į miliciją, o į psichiatrijos ligoninę.
Tuo metu privažiuoja stotelę, durys atsidaro ir pirmakursis tarsi kulka šaute šauna ir autobuso, jį vejasi keletas teisybės ieškotojų. Iššoka ir Alius. Ir tada visų stovėjusiųjų stotelėje ir sėdinčiųjų autobuse vos neištiko masinis pamišimo priepuolis, kai jie pamatė, kaip iš autobuso galingu šuoliu iššoka plaukmenimis apsiavęs vyras, iki ausų aptaškęs visus purvais ir šaukdamas: "Sustokit! Aš pats jį pasivysiu" ir didžiuliais žingsniais dumia gatve.
Visą mėnesį po to įvykio tęsėsi derybos, kas kam turi sumokėti 25 rublius.
