TRYS KLAUSIMAI RAGANAI
Mirusiesiems reikalinga ramybė
Mirusiųjų pagerbimo dienos išvakarėse pakalbinome Gudelių kaime (Marijampolės sav.) gyvenančią Klevą Kazlauskaitę-Verbickienę, Suvalkijoje žinomą literatę, tapytoją, gobelenų kūrėją. Moteris yra laikoma keistuole (gerąja prasme) ir tikina turinti... raganoms būdingų savybių. Ponia Kleva yra Marijampolės apskrities Raganų klubo, vienijančio trylika ypatingų moterų, vyriausioji ragana. Kadangi visa, kas susiję su pomirtiniu pasauliu, yra mistiška, Ragana Kleva, esant progai pasvarstyti apie gyvųjų ryšį su mirusiaisiais, sutiko pasidalinti savo mintimis.
- Gal Ragana prieš Vėlines ką nors jaučia, gyvena kiek kitokiomis emocijomis nei kasdien?
- Prieš Vėlines jaučiu turbūt tą patį, kaip ir visi kiti: labai traukia nueiti į kapines. Ir ne tam einu, kad susitikčiau su seniau matytais giminaičiais ar tik pasivaikščiočiau. Mane traukia tiesiog ramiai pabūti prie artimųjų kapų, prisiminti prabėgusias gyvenimo akimirkas, mintimis pabendrauti su tais, kurių jau nėra - kai kam gal tyliai padėkoti, dėl kai ko taip pat tyliai nuryti patirtą nuoskaudą. Vėlinių dieną visiems reikėtų elgtis santūriau, todėl kategoriškai pasisakau prieš visokius Helovynus, kuomet mirusiųjų pagerbimo diena tampa karnavalais. Ši šventė turėtų vykti kitu metu.
Mano, raganos, įsitikinimai sako, kad per Vėlines nueiti į kapines tuščiomis - garantuotai užsisakyta nesėkmė: lauk liūdnų dienų! Reikia mirusiems atiduoti duoklę - juk išeidami jie paliko mums užgyventą turtą (ne tik materialinį), tad skolą turime grąžinti žvakelėmis, gėlėmis. Nieko negalima parsinešti iš kapinių į namus - net ir tuščios pintinėlės nuo nuvytusių gėlių, jeigu planuotume pavasarį į ją padaryti kitą puokštę. Kartu su kapinėse laikytu daiktu parsineštume nelaimę arba problemų laviną, nes vėlės gali ateiti ieškoti savo daikto. Nemanykit, kad laimingi tie, kurie vagia nuo kapinių gėles ir žvakes.
- Ar jums patinka mūsuose susiklosčiusios laidojimo tradicijos?
- Anksčiau gera tradicija buvo asmeninius mirusiojo daiktus atiduoti duobkasiams vietoje užmokesčio, tuomet besiblaškanti mirusiojo siela greičiau ir lengviau išeidavo iš namų. Negerai mirusįjį pernelyg ilgai apraudoti - juk vėlė nori ramybės, o jai neleidžiama išeiti: ilgai deginamos žvakės namuose pasidėjus mirusiojo nuotrauką ir pasidarius savotišką altorių. Ne be reikalo katalikų religijoje sakoma: "Ilsėkis ramybėje". Dauguma mūsų to visai nepaisome. Neduodame ramybės mirusiesiems, o paskui stebimės, iš kur tos nelaimės, iš kur tos mistinės pasikartojančių žūčių vietos... Aš už tai, kad į kapines nevaikščiotume dažnai - vardan tos pačios šventos ramybės. Juk trikdome kapų ramybę ten "blizgindami" gėlių darželius, kai ieškome įstabiausių, dar niekur nematytų augalų, statydami paminklus, kai norime išsiskirti iš kitų, pademonstruoti savo meilę... akmens luitu, užklojančiu ir slegiančiu kapavietę. Kapą pakanka apsodinti nereikliais augalais, kad pakaktų jį aplankyti per Vėlines, per Motinos ar Tėvo dieną - tai yra tam tikromis progomis. Mūsuose yra kitaip - ir tai negerai. Pagaliau kam tiek gėlių nešama į laidotuves?! Juk tai iš pagonybės laikų atėjusi tradicija, kai nešdavo kuo daugiau šakų dideliam laužui sukurti deginant mirusiojo kūną. Mes gi nedeginame mirusiųjų, tai ir tų "šakų" nereikia tiek - juk su gėlėmis atnešamos įvairios blogos jėgos, tykančios nusinešti kitą sielą.
- Ar Ragana nujaučia, kur padvelkia mirtimi?
- Aš nujaučiu. Jeigu tris kartus iš eilės sapnuoju tą patį žmogų - lauk žinios apie jo bėdą. O jeigu dar tas žmogus sapne verkia, tai jau aišku - bus laidotuvės. Aš apie tai negaliu niekam sakyti - tas žinojimas duotas man vienai. Kartą susapnavau pažįstamą mirusią moteriškę, kuri liepė man nueiti į jos namus ir pasakyti, kad ruoštųsi baliui. Kitą dieną ją vėl sapnuoju - ji man priekaištauja, kad dar nepranešiau. Netrukus eidama pro tuos namus žiūriu - daug mašinų kieme ir ant kelio. Supratau - laidotuvės... Kartais sutinku žmogų, ir mane apima kažkokia bloga nuojauta, kad jis ilgai nebetrauks. Žodžiais nepaaiškinama, bet žmogus prieš mirtį būna kažkoks ne toks. Negaliu jam to pasakyti, be to, baiminuosi ir galinti suklysti. Kita vertus, nuo mirties nė vienas nepabėgsime, todėl turime gyventi susitaikę su šia mintimi. Štai aš esu įsitikinusi, kad mano artimiausi mirusieji mato mano kasdienybę ir netgi padeda - tai įdomesnis kuriamas gobelenas išeina, tai įstabesnė eilėraščio grožybė atsiranda. Kai negaliu patikėti, kad tai sukūriau aš, mintiju, jog tai mane globojančios rankos padaryta, ir tyliai dėkoju. Šitaip mąstant lengviau gyventi.
- Ačiū už pokalbį. Ilgų jums raganavimo metų.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
