(Rašydamas šį rašinį sąmoningai nutylėjau vietovės pavadinimą ir Audronės pavardę, širdies gelmėse tikėdamasis, jog ji dar sugrįš į gyvenimą.)
Audronė
Naktį lijo lietus ir rytas išaušo nevasariškai apsiniaukęs. Pro apžlibusį, voratinkliais apraizgytą langą įšoko baikštus saulės zuikutis. Jis perbėgo šiukšlinomis grindimis, pašokinėjo ant stalo tarp krūvos neplautų indų ir, tarytum išsigandęs nejaukios žmogaus buveinės, pasislėpė palovėje.
Audronė pabudo pirma. Atrodė, kad nė nemiegota: galva - lyg suveržta metaliniais lankais, vokai sunkūs, kūnas nuvargęs, suglebęs. Užklojusi dukrelę skylėta antklode, priėjo prie stalo, šleptelėjo ant girgždančios taburetės ir neprasmingu žvilgsniu įsispoksojo į tuščių butelių barikadą. Kažką prisiminusi nušlepseno prie durų.
Rytas buvo toks pat nejaukus kaip ir kiemas, kaip kambarys ir kaip moteris, stovinti ant slenksčio.
- Jonai! Jo-o-nai! Kam sakau? Jo-o-nai!
- Ko dar? - ant aukšto pasigirdo vaikiškas balsas.
- Kur butelį padėjai, paršuodegi?
- Neėmiau aš tavo samanės!
- Meluoji, rupūže! Nuo vakar buvo likę. Kur įkišai?
- Atstok, vakar prisišniojai ir neatmeni.
Nusispjovusi Audronė trinktelėjo durimis. Be tikslo naršė užgriozdintuose kambario kampuose, dėliojo daiktus iš vienos vietos į kitą, kol surado stalinį veidrodį. Išvydusi maišus paakiuose, pašiurpusią odą, bespalves lūpas, sviedė veidrodį į skudurų krūvą ir kimiu balsu pašaukė:
- Jo-o-nai! -, truputėlį lukterėjusi dar kartą šūktelėjo: - Jovita!
Niekas neatsiliepė. Žengė prie lovos - norėjo sutvarkyti patalynę, bet parsigalvojusi sustojo vidury kambario.
Vakar moteriškei sukako trisdešimt penkeri metai. Šiandien ji nežinojo, kuo užsiimti, kur eiti. Jos niekas nelaukė ir ji niekur neskubėjo.
Ant seniai nemačiusios dažų sienos - vestuvinė nuotrauka. Tai ji su pirmuoju vyru.
- Niekšas! - iškošė pro duris ir spjovė jaunikiui į veidą.
Ištekėjo Audronė anksti. Mylėjo taip, kaip myli septyniolikmečiai ir aštuoniolikmečiai - be atodairos, aistringai, visada - "iki grabo lentos", o dažniausiai - iki pirmųjų kivirčų. Išsiskyrė lengvai, neslėpdami palengvėjimo atodūsių. Sukrėsta dukters nesėkmės, motina slaugė dvejų metukų Jonuką, o Audronė...
Audronė po skyrybų paskelbė sau nuosprendį: nevykėlė. Ir moters likimas ėmė riedėti nuokalnėn: toli praeityje liko draugės, balta vestuvinė suknelė, pirmi, tik ką po vestuvių pagaminti pietūs, su niekuo nesulyginamas kitados patirtas motinystės džiaugsmas...
Ji pasiliko dirbti fermoje melžėja. Nuo aušros iki sutemų nelengvas, daug pastangų ir jėgų reikalaujantis darbas padėjo jai atsikratyti slogių minčių. Tylomis, su nesuprantamu niršuliu ji tempė pilnus kibirus vandens, jeigu prireikdavo, neatsisakydavo juodžiausio darbo. Bet nenumaldomai atslinkdavo vakaras, už langų sutirštėdavo sutemos, sudiržusios rankos suspausdavo smilkinius ir tik nesiliaujantis vaiko verksmas išvaduodavo ją iš tolimų, niekam neišsakytų minčių vergijos...
- Jūs mylėjote antrąjį vyrą?
- Taip.
- Kodėl išsiskyrėte?
- Nežinau...
Atrodė, po antrųjų skyrybų Audronė užsibrėžė tikslą pateisinti nevykėlės vardą. Sename, braškančiame lopšelyje jau augo Jovita. Ją slaugyti bandė vyresnioji Edita. Gyvenimo ekspresas lėkė be sustojimų. Ji jau nesigraibstė rankomis už galvos, jos jau nebedrebėjo iš nuovargio. Vis dažniau ir dažniau ji pareidavo į namus su kvapeliu, linksma, triukšminga...
- Netiesa, aš niekada nebuvau girtuoklė. Žinau saiką.
- Kaip tuomet paaiškinti jūsų rietenas su tėvais, neretai užsibaigiančias muštynėmis?
- A-a, jie man visada trukdė gyventi...
Ji ėjo kaimo gatve svyruodama, negudriai po palaidinės skvernu paslėpusi naminės degtinės butelį. Kažkas pašaukė: "Audrone!" Nesustojo, praėjo. "Girdi, tavo tėvelis mirė". "Ka-as?" - apsiblaususios akys žiūrėjo nesuprantamai. "Tėtis, sakau, mirė. Eik namo".
Į namus parsirado tik laidotuvių dieną. Prie karsto panarinusi galvą ilgai verkė. O kitą dieną jau siautėjo, kol prieš save išvydo pilną neapykantos sūnaus veidą:
- Nedrįsk močiutės mušti!
Vyptelėjusi išėjo.
- Audrone, juk jūsų sūnų užaugino motina?
Netikėta permaina nemaloniai nustebino. Siautulys, bejėgis pyktis, liguista skriauda ir žodžiai - kartūs pelynai... Bet ar teisingi?
- Dėl visko ji kalta! Tik jaunesniąją dukrą myli, o manęs žmogumi nelaiko! Ir sūnų prieš mane nuteikė, ir į policiją vaikšto!.. Visi prieš mane...
Netikėtai užsikosti, kaltai žvilgteri - "chroniškas bronchitas".
Motina
Veronika Stasiukienė atėjo pasitikti rankas šluostydamasi į prijuostę. Sudraudusi šunį pakvietė:
- Užeikite.
Ją dusino ašaros, iš pradžių nenorėjo kalbėti. Taip, ji turi dvi dukteris. Taip, vyresnioji girtuokliauja, nežiūri vaikų, nežinia kur valkatauja... Žinoma, Jonuko kambarį apžiūrėti galima. Dabar jis darbe. Taip, jokių nereikalingų daiktų, bet ne prasčiau už kitą vaiką.
Paskubomis paėmė skuduriuką, nubraukė nuo stalo nematomas dulkes. Pataisė žilus, iš po skarutės išsipešusius plaukus.
- Man staugti norisi. Rašykite taip, kad paimtų iš jos Jovitą. Jonuko aš niekam neatiduosiu. Iki šešiolikos metų auginau, kur dabar? Jis tik dabar susitupėjo. Kiek vargau su juo: ne kartą policijoje buvau. Dabar profesinėje mokosi mūrininku... O Editą tėvas pasiėmė... Jovita tik kaip žaizda. Kada Audronė gyveno atskirai, užrakins, būdavo, dukras kambaryje, kačių, šunų vietoj žaislų į kambarį primeta, o pati - už butelio ir į svečius. Kartą aš atėjau - oi, Dieve! Metukų Jovita už namo dilgėlėse guli ir jau nebeverkia. Vyresnioji per langą į kiemą išsitempė, o atgal - niekaip. Tuomet pasiėmiau aš dukrą pas save, pusę namo atidaviau. Editą per vaikų kambarį į sanatoriją išsiunčiau. Audronė nė karto pas ją nenuvažiavo, tėvas iš ten pas save pasiėmė. O jinai dar labiau ėmė gerti. Oi, kai dabar pažiūriu į Jovitą, geriau tuomet dilgėlėse būtų numirusi. Rankutės, kojytės kaip balanos, o kaip keikiasi! Motinos mokykla. Vogti pradėjo. O Dieve, argi tai gyvenimas? Audronė visur Jovitą su savimi vedžiojasi, po visus savo prakeiktus "taškus". Pasigeria, o Jovita ją veda: "Mama, mamyte, einam namo". Kartą megztuką motinai išskalbė: "Mama, aš tau padėjau, tiesa?.."
Kartą dirbdama lauke Audronė pamatė Editą. Paėmusi porą obuolių prislinko iš užnugario, delnais uždengė akis:
- Atspėk! Kas?
Mergaitė kvatojo, sakydama draugių vardus, galiausiai atsisuko ir šoktelėjo atgal.
Šypsena pradingo nuo Audronės veido:
- Kas atsitiko Edita? Mamos nepažinai?
- Aš neturiu mamos, - išspaudė mergaitė.
Lauke sutemo, bet šeimininkė šviesos nejungė: perdegė elektros lemputė. Visų kaimo namų languose degė šviesa, dvelkė jaukumu ir ramybe. Tik vienoje troboje buvo tamsu. Ir jeigu ne mažytė mergaitės figūrėlė, prisispaudusi prie durų staktos, atrodytų, jog jame nebegyvenama.
