Julius Rimkus
Negali nusėdėti
Nuolatiniai Klaipėdos senamiesčio gyventojai iš matymo puikiai pažįsta neaukštą, smulkaus sudėjimo Valentiną. Mergina jau daugybę metų sukinėjasi uostamiesčio centre, apie senąjį turgų bei čia esančius prekybinius kioskus, kaulydama iš perkančiųjų ar prekeivių centų, maisto. Tik vasaromis klaikiai dvokianti, daugybe rūbų apsirengusi Valentina su visa savo kuklia manta - keliais neaiškaus turinio prigrūstais polietileno maišeliais persikrausto į kitą marių pusę- Smiltynę, kur bando sugraudinti atvykėlių širdis. Tiesa, Valentina niekada nebandė elgetauti daugeliui jos "kolegų" įprastu būdu - sėdėdama su ištiesta ranka vienoje vietoje. Mat didžiausias Valentinos pomėgis yra ... vaikščioti. Nusėdėti vienoje vietoje ji negali nuo vaikystės - kiek mena jos motina, Valentina vis bėgdavo iš valdiškų įstaigų, kuriose praleido nemažą savo gyvenimo dalį - internatinių mokyklų, psichoneurologinio dispanserio, vėliau - ir motinos namų. Nuo vaikystės II grupės invalide pripažinta mergina, serganti silpnaprotyste, pasak ją gydžiusių medikų, dar turi ir kitą patologinį įprotį - valkatauti. Dėl šio įpročio ją puikiai pažįsta ir kone visų uostamiesčio policijos nuovadų pareigūnai, kuriems ne kartą, kai Valentina dar buvo nepilnametė, yra tekę ją grąžinti motinai. Tačiau šiuo metu Valentina jau eina 26-uosius, o pilnametės moters, tegul ir silpnaprotės, žinia, niekas neturi teisės sulaikyti. Visgi Valentina Tiščenko praėjusią savaitę buvo ne tik sulaikyta, bet ir 15-ai parų uždaryta į areštinę. Klaipėdos m. apylinkės teismas nusprendė, jog Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai bei prokurorai pateikė pakankamai įrodymų, leidžiančių manyti, kad laisvę itin branginanti benamė gali būti prisidėjusi prie kraupaus nusikaltimo- nužudymo.
Kopose rado žmogus kūno dalis
Šių metų vasario 24-ąją vienas Kopgalyje įsikūrusio visoje Lietuvoje žinomo Jūrų muziejaus darbuotojas vaikštinėjo po kopas, ieškodamas bepradedančių skleistis "kačiukų". Tačiau vyriškio žvilgsnį patraukė kur kas kraupesnis radinys- iš po smėlio kyšantys kaulai, primenantys žmogaus galūnes. Iškvietus policijos pareigūnus, spėjimas pasitvirtino - atkasus smėlį, rasti suirę ir gyvūnų apgraužti žmogaus griaučiai, keletas rūbų skiaučių bei tarp jų - kartono lentelė su gana gerai įskaitomu tekstu. Jame buvo rašoma, kad lentelės nešiotoja serga epilepsija, yra našlaitė, kad su mažamečiu broliu gyvena miške. Pagal teksto turinį galima suprasti, jog tokiu būdu buvo prašoma žmonių išmaldos. O patys palaikai buvo tiek suirę, kad iš pradžių net nebuvo galima nustatyti, kam jie priklauso - vyrui ar moteriai. Tik po poros dienų išsiaiškinta, kad kraupusis radinys - tai moters, kaip tąsyk spėta, jaunos, palaikai. Kadangi jie buvo surasti šalia laikinos pašiūrės, prisiminta jauna nebylė moteris, vasarą po Smiltynę su berniuku vaikščiojusi su panašus turinio lapeliu ant krūtinės. Nuspręsta, kad tai, ko gero, ir bus iš bado ir šalčio mirusi nelaimėlė. Tačiau policijos pareigūnams kartu buvo duotas nurodymas peržiūrėti maždaug prieš metus be žinių dingusių moterų bylas. O čia dar ir ekspertai pateikė tarpinius duomenis - rastosios moters mirtis galėjusi būti smurtinė. Artimieji iš rūbų likučių bei kitų detalių atpažino, kad palaikai priklauso ne kokiai nors benamei, o normaliai, mieste gyvenusiai ir dirbusiai 52 metų klaipėdietei Irenai Pakalnienei. Šią moterį jos dukra paskutinį sykį matė praėjusią vasarą - liepos 24-ąją. Motinai taip ir negrįžus namo, nuo tos dienos buvo paskelbta jos paieška. Artimieji prisiminė, kad jautrios sielos moteris buvo pažįstama su minėtąja Valentina, ją savotiškai globojo - atnešdavo į jos pačios Kopgalyje susiręstą laikiną pašiūrę maisto, net buvo kelis kartus pasikvietusi pas save į namus apiprausti.
Nužudo savo geradarius Kas iš tikrųjų atsitiko 2003-ųjų liepos 24-ąją, šiandien vienareikšmiškai sunku pasakyti, mat Valentina, iš pradžių pareigūnų apklausta kaip liudytoja, o vėliau - ir kaip įtariamoji, kiekvienąsyk apie lemtingąjį sutikimą su Irena aiškino skirtingai. Regis, jos atsitiktinai susitiko ant kelto, Irena lyg ir pakvietusi ją pasivaikščioti pajūriu, o joms bevaikštant, prisijungęs vienas Valentinos pažįstamas, dar visai vaikas, kuris, pasak Valentinos, ir sumanęs apiplėšti keletą papuošalų su savimi turėjusią moterį. Vaikas iš pradžių kažkuo tvojęs moteriai per galvą, po to- neva virve ją pasmaugęs. Nors Valentinos parodymai kelia abejonių, vienas faktas jau nustatytas - Valentina labai tikslai parodė vietą, kur buvo užkastas Irenos kūnas, ir prisipažino pati jį užkasusi. Tai leido teismui priimti sprendimą uždaryti Valentiną Tiščenko į areštinę. Jei pasitvirtins faktai, kad Ireną Pakalnienę nužudė Valentina kartu su trylikamečiu vaiku, prieš teismą teks stoti vienai Valentinai. Bet tik tuo atveju, jei medicinos ekspertai nustatys, kad ji yra pakaltinama. Mat tarp silpnaprotyste sergančių žmonių yra ir nuteistų, ir pripažintų nepakaltinamais - tai priklauso nuo susirgimo pobūdžio ir laipsnio. Prokurorai prašys Valentinai Tiščenko skirti stacionarinę psichiatrinę ekspertizę. Šis kraupus atitikimas klaipėdiečiams priminė neseną įvykį, apie kurią buvo rašyta ir "Akistatoje"- klaipėdietės dizainerės Evelinos Strigauskaitės nužudymą šių metų sausio mėnesį. Tąsyk nustatyta, kad ne tik šią moterį, bet ir dar tris vienišus senukus nužudė Juranas Vaičius, padedamas Andrejaus Drozdovo. Šie ne kartą teisti vyrai įgydavo vienišų, gerų žmonių pasitikėjimą, sulaukdavo jų pagalbos, o po kurio laiko juos nužudydavo ir apiplėšdavo. Panašus likimas, regis, ištiko ir Ireną Pakalnienę - moterį, kuri šelpė ir globojo benamę Valentiną Tiščenko.
