Nuo tualetinio popieriaus iki automobilio
"Akistatos" 67-ajame numeryje rašėte apie dabar Lietuvoje siaučiančius sukčius ir apgavikus, tačiau jų pakako ir prie sovietų.
Lietuviškųjų sukčių apgavystės meno mokyti nereikėjo, nes tada net paprasčiausią tualetinį popierių ar indelį konservuotų žirnelių galėjai gauti tik per "blatą", o butus, automobilius, baldų komplektus ir net kilimus žmonėms skirstė atitinkami vykdomųjų komitetų skyriai pagal darbovietėse sudarytas eiles. Smulkiausio rango apgavikai "darė biznį" pardavinėdami tualetinio popieriaus pakuotes prie autostrados Kaunas - Vilnius ties Grigiškėmis, kur įsikūręs žymusis popieriaus kombinatas. Sandėris buvo vykdomas labai skubotai, tariamai baiminantis milicijos, todėl "pigiau" įsigijęs iš kombinato išnešto deficito ne vienas pirkėjas labai nustebdavo, kai grįžęs į namus pakuotėje rasdavo tik makulatūros gniužulą. Aukščiausios kvalifikacijos sukčiai sukiodavosi pasiturinčių žmonių sluoksniuose ir siūlydavo tarpininkavimo paslaugas be eilės įsigyjant butus ar automobilius. Solidžios išvaizdos sukčius po kelis kartus skirdavo savo klientui pasimatymą prie solidžios ministerijos ar vykdomojo komiteto ir priversdavo laukti, kol tariamai tardavosi su aukštais pareigūnais. Iš patikliojo pretendento į naują butą ar automobilį buvo reikalaujama pristatyti įvairiausių pažymų, o po to prie jų pridėti ir vokelį su solidžia suma, kuri neva turėdavo atitekti dosniajam valdininkui. Klientas paprastai būdavo pasodinamas koridoriuje prie tariamo kabineto durų, o vidun užėjęs tarpininkas su visu geru išsmukdavo pro iš anksto nusižiūrėtą atsarginį išėjimą ir apgautajam nelaimėliui belikdavo gaudyti vėją laukuose. Panašiai buvo apgaudinėjami ir norintieji be eilės įsigyti naujus automobilius, tačiau šiuo atveju "ant ledo" palikti nelaimėliai ne visuomet skubėdavo skųstis teisėsaugininkams, mat baimindavosi, kad atitinkami organai pradės domėtis jų pajamų kilme. Tarp sukčių aukų būdavo ir labai įžymių asmenybių.
Jau atgavus Nepriklausomybę įvairiausio plauko sukčiai skubėjo pasipelnyti "laukinio kapitalizmo" sukeltoje sumaištyje. Laikraščiai mirgėte mirgėjo pasiūlymais išmokyti gyventi iš palūkanų, pasakiškus pelnus už indėlius žadėjo "Sekundės" tipo bankai ir investiciniai fondai, nuo kurių nukentėjo tūkstančiai piliečių (dauguma jų teisybės nesuradę iki šiol). Tarp didžiųjų ryklių puikiai jautėsi ir smulkesni aferistai, sugebėję išvilioti nekilnojamąjį turtą ne tik iš savo giminių, bet ir iš pažįstamų ar net šių kaimynų. Apgavystės technologija būdavo labai primityvi. Gražbyliaujantys sukčiai įkalbėdavo žmones keliems mėnesiams užstatyti savo butą, o gautų paskolų pinigus patikėti jiems. Esą po kelių mėnesių jie, "prasukę" neįtikėtinai pelningą biznį, ne tik sugrąžins įdėtus pinigus, bet ir dovanos antra tiek. Po sutarto termino skolininkai nepasirodydavo arba (geriausiu atveju) pranešdavo, kad pinigų nebėra. Taip patiklūs žmonės prarasdavo savo turtą. Ne vieną iš pusiausvyros išvestą žmogų tokios aplinkybės pastūmėjo net savižudybei.
Kiek vėliau pasipylė daugybė "persikėlimų". Sužlugus stambiųjų miestų gamykloms ir kitoms pramonės įmonėms, daug be darbo likusių darbininkų nebesugebėjo susimokėti nuolat brangstančių mokesčių už gyvenamąjį būstą, o kai kurie neviltin puolę žmonės paguodos ėmė ieškoti taurelėje. Tuo netruko pasinaudoti įvairūs sukčiai: jie lankydavo alkoholio liūne skęstančiuosius ir įkalbinėdavo parduoti arba keisti praskolintus butus į mažesnius. Tačiau makleriai "pamiršdavo" įspėti savo klientus, kad siūlomi naujieji butai - mažuose miesteliuose, kur gauti darbo dar mažiau vilties negu sostinėje ar didmiestyje. Paprastai po gausiai aplaistyto sandėrio naujieji persikėlėliai atsibusdavo apleistame kambarėlyje kur nors Didžiasalyje, Rukloje ar panašiame užkampyje, dažniausiai be žadėtų pinigų kišenėje. Apkaltinti sukčius pavykdavo tik nedaugeliui, o teisminiai nagrinėjimai dažnai pasibaigdavo nukentėjėlių nenaudai.
Antanas Rainys, Vilnius
