Neprašytas patarimas
Svajonė apie naują gyvenimą, vyrui išėjus negrįžtamon kelionėn, palikus šeimą ar saviškę išmainius į jaunesnę, gražesnę, moteris visada jaudins. Jos amžinai ieškos savojo princo, nepakartojamo svajonių riterio. Tai puiku, juk nesmilksi vienatvės dūmuose!
Dabar miestuose daug pensininkų ir kitokių klubų. Į juos paprastai renkasi vyresnio amžiaus žmonės - pasiklausyti įdomių paskaitų, koncertų, smagiai pasišokti klausantis geros muzikos, prie kavos puodelio apie gyvenimą pasikalbėti. Tokie vakarai rengiami kartą per mėnesį. Tad vėl yra kur save parodyti, kitus pamatyti, apsivilkti atnaujintą drabužį, kurio per gyvenimą nebuvo laiko ir iš spintos ištraukti.
Vyrų šiose vakaronėse būna apie trečdalis. Ne viena pora čia susipažįsta - pajunta, kad širdis ir jausmai niekada nepasensta. Susitinka buvę draugai, kadaise išmainytos pirmosios meilės, tad skųstis nederėtų. Vienatvėje, jei tavęs niekas nedomina, išskyrus valgį, miegą, dar sodą ar anūkus, širdis gali surambėti, o jausmai ir visai užšalti.
Tačiau kai moteriai per šešiasdešimt, o vyrams per šešiasdešimt penkerius ar ir visi septyniasdešimt, o dar gerai atrodo, jie žvalgosi į jaunesnes. Tiesa, ne visi. Todėl moterims nuleisti galvas nederėtų.
Kita medalio pusė: susipažinusios su patinkančiu vyriškiu neskubėkite jo tempti į bažnyčią ar Metrikacijos biurą ir negadinkite santykių su vaikais ir anūkais. Po vestuvių vyrą teks parsivesti pas save, nes jie dažnai savo buto neturi. Dieve, jei teks skirtis ir butą bei turtą dalintis perpus. Atleiskite man, moterys, šiandien net jaunos šeimos vaikus augina be jokių vedybų ir nėra blogesnės už sutuoktuosius.
Yra kita problema: dažnai moterys turi ne tik butus, bet ir sodus užmiestyje. Jei nori turėti iš to sodo naudos, reikia daug ir nelengvai dirbti. Jei sodas už dešimties ar dvidešimt penkių kilometrų - kainuoja kelias, tad būtų gerai vyras su mašina. Tokių yra, bet jie linkę ne į sodą važiuoti, ne žemę rausti. Tokie nori tik su patinkančia moterimi būti draugais, o ne darbininkais. Moterims paprastai reikia ne draugų, o vyrų. Be to, jei vyras neturi kur moters parsivežti, reikės priimti, pamaloninti. Geriausia, kai vyras turi butą: šiandien aš pas tave, kitą dieną tu pas mane. Nei skalbti, nei virti, nei kepti. Moterys, ateinančios į vakarones, paprastai įgijusios aukštąjį išsilavinimą - buvusios mokytojos, medikės, prekybininkės. Jos dainuoja, šoka. Jos iš tikrųjų puikios!
Reikia pripažinti, kad šios darbščios ir tikrai įdomios moterys tapo vyrų problema. Ne visi vienišiai vyrai skaičiuoja moterų metus, bet turbūt visi nori patekti į šiltą patikimos moters glėbį. Štai visai nekalti moterų atsakymai:
- Reikia vyro-padėjėjo sode. Būtų gerai su mašina - padėtų gėrybes pargabenti. Gyventi kartu ar tuoktis - ne.
- Mėgstu keliones - reikia vyro su mašina. Tuoktis nenoriu.
- Noriu vyriškio pasimylėti. Kaip žinoti, ar jis dar gali patenkinti moterį?
- Ieškau jaunesnio. Galiu užmokėti už vyrišką naktį...
- Mielosios, - klausiu ne vienos, - kodėl vyro, o ne draugo?
- Ponia, draugą reikės susirgusį prižiūrėti, ligoninėje lankyti.
- Bet vyras irgi žmogus. Draugas ir prie tavo lovos, kai susirgsi, sėdės, - nenusileidžiu aš.
- Nebenoriu amžino vyro namuose.
- Vyras be buto? Ubago nenoriu!
- O aš, - sako kita, - ir į vieno kambario butą priimčiau, jei geras žmogus būtų. Kai žmogui reikia žmogaus, vietos užtenka ir ant akmens.
Ar tikrai reikia vestuvių, kad galėtum drauge gyventi? Vaikų vaikams reikės butų. Jie tikrai (na, ne visi) nesutiks, kad jų motinos butas būtų po skyrybų su "dėduku" padalintas pusiau. Tad ar reikia vestuvių? Ar reikia gadinti popierių, kad tai išsiaiškintum? Jei moteris sutiko padorų vyriškį, kodėl jiedu negalėtų būti draugais, gerbti vienas kitą, mylėti, dalintis perpus skausmu ir džiaugsmu? Tada ateis ir pagarba vyro draugei ar moters draugui. Draugystei reikia gerų žodžių, pagarbos. Moteriai reikia draugo, vyrui moters, kad vienatvė neapsunkintų, neužgožtų saulės, kad gyvenimas būtų visavertis. Žmogui tikrai reikia žmogaus!
Rasa Norkutė
