Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolės ligoninės medikai toliau stebi prieš kelias dienas iš gaisro išgelbėtas mažametes sesutes Laurinčikaites - Rūtelę (3 m.) ir pusantrų metukų Eglutę, Liudvinavo seniūnijos gyventojas. Pirminiais duomenimis, gaisrą, kuris per keliolika minučių prarijo šeimos būstą, sukėlė pačios mergytės, žaisdamos su degtukais, tačiau tėvai džiaugiasi, kad dukrelės liko gyvos. Jeigu ne mergyčių močiutė, šiandien jauni sutuoktiniai jau gyventų gedulo nuotaikomis.
Lemtinga močiutės kelionė
Liudvinavo miestelyje gyvenanti Marija Laurinčikienė (46 m.), trečiosios grupės invalidė, bedarbė, žiemą retai aplankydavo savo sūnaus Tomo Laurinčiko (23 m.) šeimą. Bene už šešių kilometrų esančiame Šimulių kaime jaunieji sutuoktiniai buvo įsigiję sodo namelį, kuriame ir gyveno. Močiutė nuolat ilgėdavosi anūkėlių, tačiau jai, prastos sveikatos moteriai, buvo nelengva pėsčiomis įveikti žiemos kelią iki sodų bendrijos. Lemtingąjį priešpietį Marija, ilgokai jau nelankiusi vaikų, susiruošė į varginančią kelionę - moteriai labai magėjo pranešti Tomui, kad savivaldybė jam skyrė malkų. Eidama slidžiu keliu Marija parpuolė ir labai susitrenkė nugarą, tačiau grįžti į namus jai buvo jau ilgesnis kelias, tad per kančią lėtai pėdino vis pirmyn. Jos galvoje kirbėjo vienintelė mintis - kuo greičiau pasiekti sūnaus namus ir išsitiesus pailsėti.
Pagaliau atsidūrusi prie Tomo namuko Marija iškart nuliūdo, nes durys buvo užrakintos. Moteris spėjo, kad sūnus greičiausiai išvažiavęs į Marijampolės darbo biržą, o marti Kristina (23 m.) su mažutėmis juk negalėjusi kur nors ilgam išeiti, tad pavargusi Marija nutarė jų palaukti. Dar buvo šmėstelėjusi mintis palikti prie durų pritvirtintą laiškelį apie malkas ir sukti atgalios, tačiau kažkokia jėga moterį tarsi ragino likti. Slėpdamasi nuo žvarbaus šalčio Marija prisiglaudė netoli namuko esančioje pašiūrėje. Čia trepsėdama ji staiga išgirdo raudant vyresniąją anūkėlę Rūtelę. Supratusi, kad mergaitė verkia už užrakintų namų durų, Marija priėjo prie jų ir pakalbino mergytę. Ši kūkčiodama kelis kartus pakartojo, kad kambaryje pilna dūmų, kurie nebeleidžia kvėpuoti. Įdėmiau pažvelgusi pro langą močiutė suprato, kad viduje - gaisro grėsmė.
Sveikatos pliūpsnis pavertė gelbėtoja
- Atidaryti užrakintas lauko duris man nesisekė - gal paprasčiausiai trūko jėgų, - vis dar gyvendama buvusiomis nuotaikomis lėtai dėstė Marija. - Prišokau prie lango, bet kumščio jėgai nepasidavė ir jis - dėl šalčio aptrauktas plėvele jis buvo toks stiprus, kad norėjosi kaukti iš nevilties. Tada pagriebiau po ranka pasitaikiusį kastuvą ir man pasisekė. Paprastai vangiai judanti aukštaūgė Marija kažkaip įlipo pro išdaužtą siaurą langą ir pagriebė spiegiančią Rūtelę. Vienmarškinę ir tik pėdkelnėmis mūvėjusią anūkę ji iškėlė laukan ir liepė stovėti kiek pabėgėjus ant kelio. Tada Marija puolė ieškoti Eglutės, kurios nei buvo matyti, nei girdėti. Linktelėjusi prie grindų, kur, rodės, sūkuriavo mažiau dūmų, Marija pamatė, kad mažylė stovi užsiglaudusi už virtuvės spintelės. Pusantrų metukų mažoji iš išgąsčio buvo taip įsikirtusi į spintelę, kad močiutei ne iš karto pavyko ją atitraukti. Čiupusi mergytę Marija vėl perlipo per langą jau su gyvu nešuliu ir leidosi kuo tolyn nuo dūmuose skendinčio namelio. Po kelių akimirksnių pro tirštus dūmus prasiveržė viską žudanti liepsna....
- Ir šiandien nesuvokiu, kaip galėjau įveikti tokį aukštą ir siaurą langą, tačiau žinau, kad tai padariau tik Dievo valia, - kratydamasi minčių apie didvyriškumą kalbėjo Marija. - Žinant, kokios sveikatos esu, panašiau, kad aš turėjau nualpti. Šiandien man dar sunku patikėti, kad viskas, kas įvyko, - ne sapnas. Žinau tik viena: jeigu nebūčiau sugebėjusi išgelbėti anūkėlių, liepsnose būčiau likusi ir pati, antraip nebūčiau galėjusi žiūrėti į akis sūnui ir marčiai.
Jokių barnių - tik rimtis
Buvęs medinis nedidukas Tomo namelis pelenais pavirto per keliolika minučių. Liko tik mūrinis kaminas ir krosnis - ugniagesiams nepavyko išgelbėti nė sienų. Per tą laiką, kol visą jaunųjų Laurinčikų turtą naikino ugnis, o gaisrininkai ieškojo esą galbūt liepsnose likusios sesyčių mamos Kristinos, Marija savo drabužiais gaubė šąlančias ir iš baimės spiegiančias anūkėles. Netrukus mergytes į savo automobilį priėmė prie gaisravietės atskubėjęs sodo kaimynas. Kai prie staiga pradingusių namų sugrįžo Kristina, buvusi atokesnėje parduotuvėje duonos, moteris ne iš karto suprato, kas atsitiko: ugniagesių paraginta pasirūpinti šiltesne dukrelių apranga, Kristina ramiai dėstė, kad tuoj tai padarys - ji turinti daug vaikiškų drabužių savo namelio (jau sudegusio) palėpėje...
- Marti labai bijojo, ką jai pasakys apie nelaimę išgirdęs Tomas, - pasakojo Marija. - Tačiau jo reakcija buvo netikėta. Priėjęs prie Kristinos jis kažkokių jėgų dėka netgi "atsikasė" šypseną ir padrąsinančiai pratarė savo dukrų mamai: "Tai statysim naują namą - ar padėsi man?" Tomas neužgavo Kristinos nė vienu blogu žodžiu - juk niekas tokios nelaimės nenorėjo. Šitaip jiedu, iš meilės susituokę ir vienas kito laikydamiesi, gyvena jau penkerius metus.
Sunkiai lipdytus namus, kuriuos įsigijo už skolintus pinigus, praradęs Tomas nelinkęs nei gyventi tragedijos prisiminimais, nei skųstis - jis guodžiasi, kad materialus turtas užgyvenamas. Svarbiausia - gyvos likusios dukrytės! Beje, dūmų prisikvėpavusioms ir po to lauke sušalusioms mažylėms tą patį vakarą prireikė medikų pagalbos. Dabar jomis rūpinasi ligoninės medikai - palatoje nuolat šalia ir šoką jau įveikusi mama Kristina. Jaunutė moteris džiaugiasi, kad medikai žada jas visas tris išsiųsti į sanatoriją.
Didžiausia viltis - darbo nebijančios rankos
Be jokių savo turėtų daiktų likusi jaunutė šeima prisiglaudė Marijos motinos Veronikos (89 m.) vieno kambario varganame butuke. Be ligotos močiutės, čia nuolat gyvendavo jos duktė Marija, dabar išgarsėjusi kaip bebaimė gelbėtoja, ir du jauniausi Marijos vaikai - Valentinas (21 m.) ir Jolanta (16 m.). Dabar po tuo pačiu stogu turės tilpti ir Tomo keturių asmenų šeima (vyriausias Marijos sūnus Evaldas savarankiškai gyvena Kaune). Namiškiai vėl priversti prisiminti, kaip skurdžiai ir susigrūdę gyveno prieš keletą metų. Kitų gailesčio ir užuojautos oriai besikratantis bedarbis Tomas neslėpė, kad materialinė savivaldybės, seniūnijos ar šiaip geros valios žmonių parama padėtų jam vėl greitai turėti namus - šiltesniais sezonais statybose uždarbiaujantis Tomas turi auksines rankas ir nesibodi jokio darbo (net moka megzti, siūti, siuvinėti, vikriai gamina valgį, pats kepa pyragus). Vyras pasiryžęs išvalyti gaisravietę ir jos vietoje susiręsti naują pastogę, jeigu gautų pinigų statybinėms medžiagoms. Tik su drabužiais, kuriais dėvėjo lemtingąjį rytą išėjęs iš namų, ir su svarbiausiais asmens dokumentais likęs Tomas juokavo, kad jau pradėjo kaupti naują šeimos turtą - po gaisro įsigijo peilį duonai ar mėsai raikyti! Šeima labai gailisi gaisre sudegusio inhaliatoriaus, kuris kasdien buvo būtinas bronchų astmos kamuojamai vienai dukrytei.
Tomas, kaip ir motina, linkęs kartoti, kad jo šeimos nelaimė - laiminga. Jaunas vyras viliasi, kad ugnies kirčiais paženklinta jo šeima kada nors vėl galės pasakyti, jog gyvena laimingai. Norintiesiems ir galintiesiems tą Laurinčikų laimę pagreitinti skelbiame Tomo Laurinčiko sąskaitos AB "Hansabankas" numerį: LT 937300010009586250.
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr:
- Kristiną Laurinčikienę, ligoninėje slaugančią dukreles Rūtelę ir Eglutę, netrukus aplankė ir Marija Laurinčikienė - bebaimė gelbėtoja
- M. Laurinčikienė nelinkusi savęs laikyti didvyre - viskas buvę Dievo rankose
- Gaisravietėje teliko kaminas ir krosnis
