Karaliaučiaus 750-osios metinės tapo puikia proga įsitikinti, kad Lenkijos karalystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga tęsia savo kovą su autokratine Maskvos kunigaikštyste. O senosios Europos atstovai į istorijos pažymių knygelę dar kartą gavo po dvejetą.
Kaip teisingai pažymi kolega Vytautas Rubavičius (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_288474), demokratinėse valstijose užaugęs mūsiškis prezidentas liko bene vienintelis tarp bent kiek galios turinčių Lietuvos politikų, viešai parodžiusių savo neigiamą požiūrį į jau visiškai nebesivaldančius dabartinius Maskvos Kremliaus šeimininkus. Tiesa, šį kartą iš tiesų pagirtinas ir vienas paskutiniųjų socialliberalų - užsienio politikos kasdienybę darbais grindžiantis Antanas Valionis.
Į Karaliaučiaus metines žvelgdami šiek tiek plačiau pirmiausia turėtume gedėti. Gedėti bendras baltiškas šaknis turinčių prūsų, kuriems Karaliaučiaus įkūrimas primena tuos pačius Kryžiuočių ordino pančius, numalšintus sukilimus, sunkiu metu į pagalbą neatskubėjusius brolius lietuvius, žemaičius, jotvingius. Gerhardo Schroederio dalyvavimas šventėje - tai vokiečių okupantų tęstinis žygis, simboliškai atmenantis Dievo vardu skleistas žudynes.
Tačiau gedulą ir pilkas mintis praskaidrino amžinojo Abiejų Tautų Respublikos priešo Maskvos pozicija ir de facto pralaimėjimo pripažinimas. Tik taip galima vertinti Karaliaučiaus senjoro - ATR valdovo - tradicijas tęsiančių Lenkijos ir Lietuvos vadovų nepakvietimą. Pyktis, kurį jaučia dabartiniai Karaliaučiaus šeimininkai, simbolizuoja susierzinimą ir savo padėties beviltiškumo supratimą.
Vladimiro Putino keiksmai rodo ne humoro jausmą, o suvokimą, jog artėja metas, kada Potsdamo konferencijoje (http://www.ibiblio.org/pha/policy/1945/450802a.html) Rusijai „iki taikiai suorganizuotos konferencijos“ suteikta Kaliningrado sritis taps sudedamąja demokratinės Europos, o ne autokratinės Maskvos dalimi. Ir kad artėja metas, kai po sovietų padu prispaustos tautos sugebės atvirai prakalbėti ne tik apie savo okupaciją, bet ir apie Helsinkio baigiamojo akto (http://www.hri.org/docs/Helsinki75.html) neteisėtumą. Vienam pamatinių teisės principų - sine me de me (be manęs apie mane) - prieštaraujantis teisės aktas neturi galios. Ir artėja laikas, kai net ir Lietuva turės išdrįsti pasakyti, ko neišdrįso pasakyti 1990 metų kovo 11-ąją (http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=24&Condition2=).
Bebaigiant verta paminėti, kad Karaliaučiaus klausimas tapo dar vienu sunkiu istorijos egzaminu pagrindinėmis savo vadinančioms Europos valstybėms. Per pasaulinius karus taip ir neišmokusios, kad taikią Europą sukurti galima tik įsiklausant į visų europiečių nuomonę, jos toliau kartoja klaidas ir dalyvauja trupančios Maskvos spektakliuose. Net jeigu ir visiškai užmirštume baltiškuosius prūsus, tai aiškiau nei aišku, kad mažiausiai Prūsijoje turėtume tikėtis slaviškų ir ypač maskvietiškų motyvų.
