Irena ZUBRICKIENĖ
Laikai, kai Kybartų atvirąją koloniją (Vilkaviškio r.) nuteistieji vadindavo sanatorija ir todėl nesibaimindavo atlikti bausmę joje, baigiasi. Netrukus šioje įkalinimo įstaigoje nebeliks nė vieno nuteistojo, o kitų metų pabaigoje planuojama po rekonstrukcijos vėl atverti duris įstatymų nepaisantiems asmenims. Tik tada Kybartuose bus jau ne atviroji kolonija, o pataisos namai. Griežtesnis režimas, dienos be laisvės ir, žinoma, gyvenimas pagal gajas, iš kartos į kartą perduodamas, nerašytas "zonos" taisykles. Apie "lagaminines" nuotaikas kalbėjomės su naujuoju Kybartų atvirosios kolonijos vadovu Edmundu Žaliu (52 m.), čia šeimininkaujančiu nuo liepos 1-osios.
- Ar nuteistieji noriai kraunasi lagaminus kelionei iš Kybartų? Kiek jų dabar čia dar yra?
- Šiuo metu Kybartų atvirojoje kolonijoje kali 37 vyrai ir 4 moterys. Būta laikų, kai čia gyvendavo apie 100 nuteistųjų. Už nesunkius ir neatsargius nusikaltimus į Kybartus patekę asmenys galėdavo nevaržomi vaikščioti po šį Lietuvos ir Rusijos pasienio miestą, lankytis kultūriniuose renginiuose, gydymo įstaigose, bažnyčioje ar paprasčiausiai dairytis po parduotuves. Netgi žinau vyrą, kuris itin slepia nuo savo vaikų, kad yra nuteistas ir atlieka bausmę. Jis su savo atžalomis susitikinėja Kybartų mieste ir juos tikina, kad čia yra komandiruotas dirbti ilgesnį laiką... Pabuvę mieste, nuteistieji nurodytu laiku privalo grįžti į kolonijos teritoriją - čia privalo ir nakvoti. Pastaruoju metu įkalintieji gyvena labai patogiai - po du viename kambaryje. Kiekvienas kas mėnesį gauna 125 litus vadinamųjų maistpinigių. Kai kurie nuteistieji visų jų nepravalgo - dar pasitaupo. Savaitgaliais kaliniai išleidžiami aplankyti savo artimųjų, gyvenančių net pačiuose atokiausiuose Lietuvos kampeliuose. Sąlyga vienintelė - laiku sugrįžti. Nuteistieji džiaugiasi, kad jiems sudarytos itin palankios sąlygos atlikti bausmę. Galimybė dažnai mėgautis laisve "neįleido" į "zoną" kitose įkalinimo įstaigose gyvuojančių problemų: narkomanijos, gyvenimo pagal kastas, reketo, draudžiamų daiktų antplūdžio. Užtat dabar nuteistieji, vos išgirdę, kad netrukus teks persikraustyti į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus, nebuvo patenkinti. Jie mano, kad naujoje vietoje tokių sąlygų, kaip gyveno čia, nebebus. Tik po poros susirinkimų, kuriuose kalbėjau ir aš, ir iš Pravieniškių atvykęs būsimos atvirosios kolonijos vadovas, nuteistieji kiek nurimo. Juos net sudomino faktas, kad gyvens pačiomis moderniausiomis sąlygomis - sakiau, kad daugelis iš mūsų net namuose tokių patogumų ir grožių neturime. Tiesa, langai toje kolonijoje tebebus grotuoti, tačiau vienoje pusėje nebus tvoros ir nuteistieji galės matyti gatvės praeivius.
- O patys juk irgi galės išeiti į gatvę, tad nerimauti turbūt nėra dėl ko?
- Na, žinote, Kybartai - įprasto tipo miestas su savo gyventojais ir įvairiomis įstaigomis, su bedarbiais ir pravažiuojančiaisiais. Žodžiu, margaspalvė minia. Iš kolonijos mieste pasirodydavę nuteistieji įsiliedavo į tą minią, ir niekas jų nepastebėdavo, neišskirdavo. Pravieniškės - kiek kitokia gyvenvietė. Jos gyventojai vienaip ar kitaip susiję su čia esančiomis įkalinimo įstaigomis, vieni kitus gerai pažįsta. Atvirosios kolonijos nuteistasis, išėjęs pakvėpuoti laisvės oru, manau, ne taip drąsiai pirks, tarkime, butelį degtinės, nes jam už nugaros lemiamu momentu gali stovėti kolonijos darbuotojas.
- Tačiau minėjote, kad nuteistieji Pravieniškių atvirojoje kolonijoje šimtu procentų bus aprūpinti darbu - tai didžiulis pliusas atsidūrus įkalinimo įstaigoje.
- Taip, darbu užimtas žmogus turi mažiau laiko graužti save kaltės jausmu, svarstyti ir pulti į depresiją dėl nesusiklosčiusio gyvenimo, taip pat turi mažiau galimybių pasiduoti įvairioms negerovėms. Pas mus, Kybartuose, darbu užimta mažesnė pusė nuteistųjų. Tie, kurie turi nuolatinį darbą Marijampolei priklausančioje įmonėje (šeši asmenys pjauna medieną), netgi labai patenkinti - ir užimti, ir algą gauna, o dabar net po 19 dienų atostogauja namuose. Kiti nuteistieji darbuojasi epizodiškai - pirtininkas, kūrikas, valytojas, žolės pjovėjas. Tačiau yra ir kita medalio pusė - yra nemažai tokių nuteistųjų, kurie jokio darbo "zonoje" nenori - esą dirbti čia jiems net negarbinga. Tokios mąstysenos asmenims Pravieniškių atvirojoje kolonijoje bus nelengva.
- Kodėl prireikė Kybartuose seną įstaigą reorganizuoti į pataisos namus? Gal jau šiandien aukštuosiuose valdžios sluoksniuose prognozuojama didžiulė naujų nusikaltimų ir nusikaltėlių banga?
- Tokios prognozės galimos tik teoriškai, taigi ir reorganizacijos sumanymas - ne juodųjų prognozių išdava. Tiesiog taip nutarta aukšto rango pasitarimuose, suderinta ir vykdoma. Taip nutarta gal ir dėl to, kad Kybartų kolonijoje nuolat yra daug laisvų vietų - tilptų bene 400 žmonių, o būna (pastaruoju metu) apie pusšimtį. Taigi Kybartai turės tokius pataisos namus, kokie yra Marijampolėje, Alytuje, Vilniuje, Pravieniškėse. Čia kalės vyrai, įvykdę sunkius nusikaltimus, bet nuteisti pirmą kartą. Dabar jau aišku, kad tai bus sunkiai valdomas jaunimas. Įkalinimo įstaigų patirtis rodo, kad tokių nuolat būna apie tris keturis šimtus. Kybartų pataisos namuose bus per 430 vietų tokiems nuteistiesiems.
- Kaip į reorganizaciją reaguoja dabartiniai Kybartų atvirosios kolonijos darbuotojai?
- Kai kurie - gana liūdnai. Ne visi (dabar įstaigoje yra apie 50 etatų) tikri, kad galės dirbti ir reorganizuotoje įstaigoje. Permainų metu vieni važinės dirbti į Marijampolės pataisos namus, kiti galės darbuotis mūsų statybose - išvarytas nebus nė vienas. Kaip bus toliau? Iki šiol mūsų darbuotojai tik prižiūrėjo kalinčiuosius ir saugojo teritoriją, daiktus. Pataisos namuose darbuotojams atsiras nauja funkcija - įkalintų žmonių apsauga. Vien medicinos tarnyboje dirbs apie 20 darbuotojų. Apskritai dirbančiųjų padaugės bemaž penkis kartus - numatyta 230 darbo vietų. Bus apsaugos ir priežiūros skyrius, valgykla (dabar nuteistieji gaminasi valgyti patys), skalbykla, kultūros klubas, turėsime psichologą, turės būti parduotuvė, biblioteka, koplyčia. Manau, ne vienam Kybartų miesto gyventojui atsiras galimybė turėti nuolatinį darbą pataisos namuose. Jau dabar pamažu formuojamas kolektyvas - gauname pareiškimų, informacijos apie norinčiuosius dirbti. Jaunimas irgi gali orientuotis, kokių specialybių mums reikės (medikų, būrių viršininkų, sukarintos apsaugos), todėl dar gali pradėti reikiamas studijas. Rugsėjį 30 žmonių bus mokomi dirbti prižiūrėtojais. Gali būti taip, kad reikiamų kadrų vien Kybartuose nerasime, tada, manau, ieškosime žmonių, pavyzdžiui, iš Vilkaviškio, nes ir dabar ne vienas vilkaviškietis kasdien važinėja dirbti į Marijampolės pataisos namus - tai keliais kilometrais tolimesnė kelionė nei būtų į Kybartus.
- Vadinasi, Kybartų miestui kolonijos reorganizacija - tarsi prošvaistė?
- Ir ne tik dėl atsirasiančių darbo vietų. Nors didelės problemos dėl po miestą laisvai vaikštinėjančių nuteistųjų ir nebūdavo, vis dėlto gyventojai galės būti dar ramesni - nuteistieji jų keliais nebevaikščios. Štai šiomis dienomis aiškinamės, kas atsitiko vienam nuteistajam, kuris atsiųstas atlikti bausmę mūsų atvirojoje kolonijoje, bet gyvena pačiuose Kybartuose - su žmona nuomojasi butą (taip leidžia mūsų įstaigos taisyklės). Dabar kaimynai mus informavo, kad tame bute neramu - triukšmas, gal net naujo nusikaltimo grėsmė. Vėliau tokios problemos vietos gyventojų nebekankins.
- Sakykite, kiek milijonų kainuos tokios rimtos rekonstrukcijos Kybartuose?
- Kitąmet rekonstrukcijoms tikimės gauti 3,5 milijono litų iš valstybės biudžeto. Bet tai yra tik minimali suma. Priešprojektinių skaičiavimų duomenimis, viską pertvarkyti pagal europinius standartus prireiktų net iki 23 milijonų. Vien naujai (trečiajai) šešių metrų tvorai įrengti reikia pustrečio milijono litų. Statybų darbai jau pradėti - griaunamos vienos patalpos, rūšiuojamos plytos, kurias panaudosime rekonstruodami.
- Teko girdėti, kad esate laikomas gerai "ūkininkaujančiu" statybininku, todėl ir buvote atrinktas į Kybartų atvirosios kolonijos direktoriaus vietą, kuri buvo laisva daugiau nei pusę metų.
- Esu baigęs tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą, penkiolika metų vadovavęs metalo dirbinių gamyklai "Pasaga", dar prieš tai penkerius metus dirbęs statybinių medžiagų susivienijime. Šiemet kelis mėnesius dirbau Marijampolės pataisos namuose. Man tai buvo nauja veiklos sritis. Štai dabar - Kybartų kolonija. Su nuteistaisiais čia daug bendrauti neteks - netrukus jie visi bus perkraustyti į Pravieniškes. Vadovausiu statyboms. Kas bus po rekonstrukcijos, sunku dabar pasakyti.
- Keliais sakiniais papasakokite apie save.
- Gyvenu Vilkaviškyje, todėl į darbą kasdien važinėju. Mano žmona - mokytoja. Užauginome du vaikus, kurie dabar gyvena jau savarankiškai. Namiškiams nebuvo blogų nuotaikų, kad pradėjau dirbti pataisos įstaigoje. Ir aš, ir jie žiūrime į tai kaip į rimtą ir reikalingą veiklą.
- Dėkoju už pokalbį. Sėkmės ruošiant šiltą ir jaukią kasdienybę nuteistiesiems.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Vlado GESAIČIO nuotr.:
- Naujasis Kybartų atvirosios kolonijos direktorius E. Žalys
- Greitai ši Kybartų kolonijos nuotrauka bus laikoma archyvine, istorine
- Reorganizacija Kybartuose jau pradėta - griaunamas vienas pastatas
