Aurelija Žutautienė
Liaudies išmintis sako, jog kur yra du, trečias nereikalingas. Tai tikra tiesa. Ir jeigu tokia mintis lemtingu momentu būtų šovusi į galvą Galminų kaimo (Tauragės r.) gyventojui Rimui Jonikui (38 m.), greičiausiai jis ir dabar vaikščiotų sveikas ir gyvas. Tačiau vyriškis negalėjo numanyti, kad trumpas pasisvečiavimas nepažįstamų žmonių - tauragiškio Evaldo Petraičio (40 m.) ir žymiai vyresnės jo sugyventinės Irenos T. - kompanijoje baigsis tragiškai. Kilus konfliktui Rimą sugėrovas mirtinai sumušė, o pats su savo moterimi skubiai pasišalino. Tą patį vakarą E. Petraitis buvo sulaikytas Tauragėje.
Šis tragiškas įvykis atsitiko nelabai toli nuo R. Joniko namų, kaimyniniame Norkaičių kaime. Tą rytą Rimo žmona Jovita, kaip paprastai, atsikėlė labai anksti, nes apie šeštą valandą jau turėjo išeiti į darbą (Tauragėje, profesinio rengimo centre, ji dirba virėja). Šešerius metus kartu pragyvenę sutuoktiniai kartu papusryčiavo - Jovita išsivirė kavos, vyrui užplikė arbatos. Vakarop grįžusi iš darbo, Rimo namuose nerado. Netrukus apsilankiusi vyro sesuo Janina su dukra atvežė nelinksmų naujienų - esą jos girdėjusios, kad Rimas kažkur gulįs... Tuomet Jovitai net nešmėstelėjo mintis, kad atsitiko daug blogiau, kad vyras negyvas - ji tiesiog pamanė, jog jis padaugino alkoholio ir nepajėgia pasiekti namų. Moterys išvažiavo jo ieškoti. Apsilankiusios keliose vietose, kur galėjo būti Rimas, netrukus prie vienos apleistos sodybos pamatė besibūriuojančius žmones. Čia jau šeimininkavo kriminalistai, ekspertai bei kiti pareigūnai, kurie patvirtino, jog viduje rastas R. Joniko lavonas. Jovitai Jonikienei užeiti vidun ir pamatyti mirusį vyrą pareigūnai neleido.
Sodybą, kurioje buvo nužudytas R. Jonikas, mirus šeimininkui Viktorui Albrechtui, maždaug prieš metus paveldėjo šio kaimo gyventojas Jonas Ramonaitis. Gerokai apleistą gyvenamąjį namą bei šalia esantį sklypą jis atidavė savo dukrai. Pastarosios vyras Algis Marozas šį pavasarį nusprendė čia statyti naują namą. Iš Tauragės, kuri nutolusi tiktai per keletą kilometrų, jis pasikvietė darbininkų - jokio nuolatinio užsiėmimo neturėjusį Evaldą Petraitį ir jo sugyventinę Ireną. Jiems buvo pasiūlyta apsigyventi senajame name ir už pastogę bei valgį, o galbūt ir nedidelį atlygį dirbti visą vasarą.
Krauju paženklintas pirmadienis buvo tiktai antroji darbo šioje sodyboje diena. Maždaug 16 valandą A. Marozas savo darbininkams atvežė pietus. Deja, kiemas skendėjo tyloje - jokie darbai nevyko, nebuvo matyti nė vieno žmogaus. Įžengęs namo vidun būsimasis šeimininkas išvydo kraupų vaizdą. Patalpoje, kuri lyg ir buvo laikoma virtuve, ant grindų be gyvybės ženklų gulėjo vyriškis. Buvo aiškiai matyti, kad jis stipriai sumuštas, krauju aptekusi galva. Nors skubiai atvyko iškviesti medikai, jie nukentėjėliui niekuo pagelbėti negalėjo - vyriškis buvo miręs. Na, o tauragiškių samdinių nebuvo nė kvapo... A. Marozas padėjo pareigūnams nustatyti įtariamuosius - jam rūpėjo, kad kaltininkas būtų kuo greičiau išaiškintas ir sulaikytas, nes nesinorėjo, kad ant jo paties, kaip namo, kuriame rastas lavonas, šeimininko, kristų įtarimo šešėlis. E. Petraitį policininkai sulaikė gatvėje ir uždarė į areštinę dar tą patį vakarą. Jis įtariamas mirtinai sumušęs R. Joniką. Nors ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai nusikaltimo aplinkybių įvardinti neskuba, tačiau patikino, jog įtariamasis duoda parodymus ir prisipažįsta mušęs sugėrovą. Atrodo, jog R. Jonikas, eidamas pro šalį, užsuko ar buvo pakviestas pas dirbančius tauragiškius. Jie kartu išgėrė, paskui susipyko, apsistumdė, galiausiai R. Joniką tauragiškis ėmė negailestingai mušti. Šiam apsiginti pritrūko jėgų... E. Petraitis lyg ir bando įteigti versiją, kad tragiškai pasibaigęs konfliktas kilo dėl to, jog per išgertuves R. Jonikas bandė "kabinti" jo sugyventinę. Pastaroji tokius teiginius atmetė. Jos tvirtinimu, nieko panašaus nebuvo.
Apie R. Joniką Norkaičių kaimo gyventojai nepasakė nė vieno blogo žodžio. Jie tvirtino, jog Rimas buvo labai ramaus būdo, gero charakterio, nieko nėra nei užgavęs, nei nuskriaudęs, nei apšaukęs, tačiau turėjo vienintelę ydą - buvo pernelyg pamėgęs alkoholį.
- Rimas buvo geras žmogus - nei vagis, nei mušeika, tiktai turėjo "baliauną burniukę," - su gailesčiu kalbėjo Norkaičių kaimo gyventojas Jurgis Jokubaitis...
Viena moteris, R. Joniką pažinojusi nuo vaikystės, išgirdusi, jog jis nužudytas, sakė negalėjusi užmigti visą naktį - labai gailėjo jauno vyro. Žinodama, kokia sudėtinga Jonikų šeimos materialinė padėtis, moteris tikino galinti našlę paremti finansiškai - jeigu tiktai kas nors organizuotų "rinkliavą"...
Savo velioniui vyrui jokių priekaištų neturėjo ir našle tapusi Jovita Jonikienė. Moteris pabrėžė, jog Rimas buvo labai nagingas - savo rankomis pasidarė traktoriuką, kuriuo dirbo savo ūkyje, sugebėdavo susiremontuoti bet kokią techniką. Matyt, ne be reikalo buvo baigęs Smalininkų žemės ūkio technikumą, tačiau iširus kolūkiui prarado galimybę dirbti traktorininku, todėl šeimininkavo savo namuose, prižiūrėjo ūkį. Be tėvo liko penkiametis Rimo sūnus Rimvydas...
Visiška nukentėjėlio priešingybė - įtariamasis E. Petraitis. Jis gerai žinomas teisėsaugininkams. Praeityje net keturis kartus jis buvo teistas už vagystes. Paskutinį sykį Tauragės rajono apylinkės teismas jam paskelbė nuosprendį šių metų balandžio 3 dieną. Už tai, kad sausio 19-osios vakarą išlaužė vienos Tauragės miesto gyventojos sandėliuko duris bei pagrobė du dviračius ir kastuvą, buvo nuteistas vienerius metus kalėti. Tačiau nuosprendžiui įsigaliojus nuteistasis nesuskubo vykdyti paskirtos bausmės, slapstėsi nuo policijos pareigūnų. Jeigu po balandžio 23 dienos jis būtų atsidūręs įkalinimo vietoje, valdišką duoną būtų valgęs tik vienerius metus, o dabar (žinoma, jeigu bus įrodyta kaltė) jam teks sėsti mažiausiai penkis kartus ilgesniam laikui. Mat pagal ką tik įsigaliojusį naująjį Baudžiamąjį kodeksą, už tyčinį nužudymą numatyta laisvės atėmimo bausmė - nuo penkerių iki 15 metų.
