Daiva NORKIENĖ
Kai viename sostinės bute sudegė keturių mėnesių Tatjana ir liepsnose vos nežuvo jos motina bei broliukas, paaiškėjo du negeri dalykai. Pirma, Apkasų gatvės 12 a namas yra tarsi užkeiktas: čia beveik kasmet sudega po vieną alkoholiką. Antra problema - valstybinio masto. Kaimynai seniai matė, kad du kūdikiai auga tikroje landynėje (kur lig ryto palėbauti į vos dvylikos kvadratinių metrų kambarį susirinkdavo po keliolika žmogystų), kad juos palieka vienus ir alkanus, kad nešvarūs ir apleisti. Naujagimę ir jos motiną lankę medikai bei vaikų teisių gynėjai tokių bėdų neįžvelgė, šeimą laikė dar pusėtina, kūdikių neatėmė. Juk nėra (ir negali būti) tiek pensionatų, kūdikių ir vaikų namų, kuriuose galėtume auginti ir saugoti... penktadalį Lietuvos.
Tatjanos motina neprisiminė
Antradienio vakaras. Maždaug aštuoniolikta valanda. Apkasų gatvės bendrabutis atgijo: susirinko kas iš darbų, kas iš pilstuko "taškų", , kieme kuo užsiimti žvalgėsi nenuoramos vaikai. Staiga pasklido ir koridoriais nuvinguriavo lengvas dūmelis. 104-ajame bute jau degė stalas, patalynė, keturių mėnesių kūdikio vežimėlis, tačiau nedidelėje aklinai uždarytoje patalpoje ugnis slopo, o žudantys dūmai ilgokai tvenkėsi viduje, patekdami išorėn tik pro nedidelius durų ir langų plyšelius. Todėl dažnas pagalvojo, kad kaimynas vėl kažin ką prisvilino, ir numojo ranka. Tik žinantiesiems, jog šiame landynių pilname bendrabutyje beveik kiekvieni metai "atneša" po gaisrą ir po lavoną, sukirbėjo nerimas: "Ką, ir vėl?!"
Antrajame aukšte gyvenanti Alina Avgul pasakoja, kad josios vyras Sergejus Smirnovas vakarojo su draugais Valera ir Aleksandru. Alinos ir Sergejaus namai - kaip tik virš degančio buto. Kažko pasidarė tvanku, Sergejus atvėrė orlaidę, ir vidun plūstelėjo dūmai. Alina sako, kad jiems viskas pasidarė aišku akimirksniu: dega kaimynė! Ir paslaptingai pridūrė, jog šito buvę galima tikėtis seniai. Vyrai nieko nelaukdami nudundėjo žemyn, kažkur pakeliui iš sukeltų kitų kaimynų pasigriebę drėgnus skudurus. Delsti nebuvo galima. Tokias improvizuotas "dujokaukes" ant nosių ir - pirmyn. Išspyrę degančio buto duris vyrai pamatė, jog smilksta patalynė, stalas ir vaikiškas vežimėlis. "Daugiau ten nieko ir nėra, kas ten degs?" - prisimena. Ant smilkstančios lovos krutėjo Anželika Makovskienė (26 m.), o šalimais buvo jos nė pusantrų metukų neturintis sūnelis Vidmantas. Aleksandras griebė už pažastų moterį, Valerijus - vaiką, ištempė laiptinėn. Klausia: "Ar yra namie daugiau vaikų?" Anželika kažką suburbuliuoja ir papurto galvą. Nepasitikėdami visiškai girta ir dar apdujusia nuo dūmų "dama", vyrai primygtinai prašo prisiminti: "O gal vis dėlto liko? Ugnyje?" Mat jiems akyse tebestovi suanglėjusio, tačiau tuščio vaikiško vežimėlio vaizdas. Kad bute kartu buvo ir keturių mėnesių dukrelė Tatjana, motina neprisiminė.
Atidarius buto duris (o sutrikę ir pamiršę, jog to nedera daryti, vyrai iškūlė ir langą), smilkusi ugnis įsišėlo. Laimė, ugniagesiai pasirodė greit - po šešių minučių. Tokio pat laiko užteko užgesinti ir visam Anželikos Makovskienės turėtam "turtui". Tik tada ant grindų, po nuo lovos nutįsusiu antklodės kraštu, gelbėtojai aptiko mažulytį Tatjanos lavonėlį. Vargšas kūdikis buvo visiškai suanglėjęs.
Kaimynai rašys prezidentui
Apkasų 12 a bendrabutyje ne vieną kartą degė rūsiai. Skurstantis vietos kontingentas ne tik nesaugojo bendro turto, bet ir įsigudrino išvogti visokiausias smulkmenas: dingdavo elektros lemputės, išplėšta boilerinė (ir ką gi jie ten surado?!), o jau netvarka! Padorioji namo visuomenė neapsikentusi surengė susirinkimą ir išsirinko namo tarybą iš keturių asmenų. Taigi rūsiai buvo užrakinti, raktai atsidūrė patikimose rankose, o prasigėrę elektros vagys buvo pažaboti. Atrodė, bus ramybė. Bet po šio gaisro minėtos tarybos pirmininkė Valentina Šereikienė "Akistatos" žurnalistei susijaudinusi kalbėjo, kad "dabar tai jau tikrai rašys prezidentui". Apie ką? Ogi apie tuos asmenis, kurie "vieną dieną vis tiek supleškins namą iki pamatų". Panašu, jog "tie asmenys" tvarkingiems bendrabučio gyventojams taip įsiėdė, kad net ir tokia inteligentiška ponia kaip Valentina užsimiršo, kad prezidentas prie kiekvieno buto gaisrininkų nepastatys!
- 109-ajame bute šiek tiek anksčiau sudegė vyras. Gerdavo, taip sakant, iki žemės graibymo. Nebėra vargšelio, - vardija Valentina. - 200-ajame bute supleškėjo kitas toks vargšiukas. Jaunas dar, 1962-ųjų gimimo. O praėjusią vasarą pleškėjo butas kitoje laiptinėje, 65-asis. Gyventojai, ačiū Dievui, atsigavo, tik prisvaigę buvo. Sakot, ar geriantys? O kaipgi! Gal dėl to ir išliko, neužduso - tokie žmonės gajūs... O dabar štai mažulytė Tatjana Makovskaja.
Apie Anželikos šeimą iš namo kaimynų neišgirdome nieko gero. Į dvylikos kvadratinių metrų kambarėlį prisiveda dešimtis sugėrovų, laiptinėje ir aplink buto duris mėtosi panaudoti švirkštai, vaikai naktimis dažnai paliekami vieni. Klykia alkani, apleisti. Juk abu dar kūdikiai! Kai kurie kaimynai neapsikentę skambindavo ir į policiją, "ir Kubilienei, ir kitoms institucijoms". Sako, kad niekas dėmesio nekreipęs, nepadėjęs.
Rezervatų tokiems nėra
Vilniaus miesto vaikų teisių apsaugos tarnyba minėta šeima susirūpino dar prieš dvejus metus. Su Anželika dirbo socialinė darbuotoja, kartais skirdavo labdaros. Keturis vaikus pagimdžiusi A. Makovskienė gyvena tik iš pašalpų, jos bute buvo išjungta elektra, kol moteriškė savavališkai ją įsijungė iš laiptinės. Gailėdami kūdikių Vidmantuko ir Tatjanos, griežtieji namo tarybos nariai apsimetė nematą tokios "nedorybės". Beje, keturių vaikučių tėvas Pavelas Makovskis su dviem vyresniaisiais, Rolandu (5 m.) ir Renalda (3 m.), gyveno atskirai nuo pačios. Kaip teigia Vaikų teisių tarnybos moterys, šis laikėsi pas savo motiną Kalno gatvėje. Apkasų gatvės bute, jei neskaičiuosime nuolatinių motinėlės svečių, gyveno tik Anželika ir du jos mažyliai. Į klausimą, kodėl iš tokios motinos anksčiau nebuvo atimti vaikai, vaikų teisių gynėja atsakė, jog duomenų, kad jie neprižiūrimi, nebūta. Net ir naujagimius patronuojanti gydytoja nieko blogo nematė. Medikė padėtį A. Makovskienės šeimoje vertino taip: "Kiek tokia motina sugebėjo, tiek ir rūpinosi mažaisiais. Jie buvo sotūs, beveik švarūs ir atrodė mylimi".
Gal Anželika ir iš tiesų nebuvo taip degradavusi, kaip "piešia" dar vieno gaisro pašiurpinti kaimynai? O gal bėda kita: valstybė jau nepajėgia atimti ir išsaugoti visų mūsų šalies alkoholikų pagimdomų ir menkai prižiūrimų vaikų. Tie tėvai, kurie dar bent šiek tiek savo atžalas myli, nuo pareigos jomis rūpintis nevaduojami. Nes nėra nei tokių "rezervatų", nei tiek pinigų, kad galėtume uždaryti penktadalį savo tautos (vienos apklausos duomenimis, tiek žmonių yra prasigėrusių ar beveik prasigėrusių).
P. S. Anželikos sūnus Vidmantas, per gaisrą šiek tiek apsinuodijęs dūmais, gydomas Antakalnio ligoninėje. Iš čia jis bus išvežtas į kūdikių namus.
