Viltis vardan tos Lietuvos dirbti gimtinėje, uždirbti ir auginti vaikus kasdien blėsta. Dabar jachtose, šaldytuvuose, konteineriuose, rizikuodami gyvybėmis, daugelis stengiasi pasiekti užsienio kraštus ir susirasti kokio nors kad ir menkai apmokamo darbo. Ne karo metas, bet dalis, jei šeimos gauna pasiskolinti pinigų, pargabenami karstuose arba dingsta be žinios. Suprantu rizikuojančiuosius. Jų logika paprasta ir labai gyvenimiška: akivaizdus skurdas ir bedarbystė namuose ar šiokia tokia, jei pasiseks, viltis užsidirbti. Jei ne - vadinasi, taip lemta!
Kas galėtų apšviesti valdžios vyrų ir moterų pilkąsias smegenų ląsteles, kad ne lengvos duonos ieško žmonės, o duonos kąsnio. Seimo nariai aiškina, kad visuomenė senėja. O jie patys jaunėja? Greit suvaikės! Jų vaikai ir net anūkai jau aprūpinti ne tik finansiškai, bet ir geru darbu bei gyvenamuoju plotu visam likusiam gyvenimui. Juokingai skamba kalbos, kad vienas ar kitas buvęs seimūnas neranda darbo, nepatenka į vadovaujantį ir gerai apmokamą postą. Net Algirdas Patackas apsilankė Darbo biržoje, bet prie jo, regis, tuoj prisistatė firmos vadovas ir žadėjo padėti. Man kažkodėl po nosim skėstelėjo rankom. Atseit darbo nėra, amžius neperspektyvus. Negi buvę įstatymleidžiai drėbti iš kitokio molio, kad negali lankytis kartu su visais Darbo biržoje, pagaliau gauti porą mėnesių viešuosius darbus vargti už minimalų atlyginimą ir, kaip skelbia birža, prisitaupyti pinigų verslo pradžiai?! Jei taupymas nepasisekė, vėl takučiu į biržą, nes tik po metų gali nusišypsoti (arba ne) laimė gauti padirbėti dar kelis mėnesius. Gal, bendraudami su eiliniais žmonėmis, matytų tikrąją šalies padėtį darbo rinkoje, pajustų savo priimtų įstatymų galią, sužinotų duonos reikės kainą ir nesityčiotų iš tų, kurie juos išlaiko? Bepigu užsimaniusiesiems ir galintiesiems pasiimti tiek, kiek norės ar kiek reikės iš kiauro biudžeto. Siūlau iš anksto išsiderėti pensijų dydį už ypatingus nuopelnus valstybei, išleisti dar kokį sklypelių ar tvorų įstatymą. Juk tai patys aktualiausi nūdienos klausimai, kuriuos pridengti galima Europos Sąjungos ar NATO šydu. Apetitu nesiskundžia ir nuo konservatorių Vyriausybės dosnumo apakę teisėjai. Nebeima kyšių? Tik taksa padidėjo. Partijai paliepus, Seimui pritarus - pirmyn prie aukso skrynios. Kas tiktai gali, kas prieina. Taupumo sumetimais paranku nebeskirti pinigų bibliotekoms. Tai vienintelė vieta, kur knyga ar laikraštis prieinami skurdžiams. Kuo mažiau skaitys, mažiau žinos, tuo valdžiai lengviau. Per daug jau raštingi visi pasidarė!
Gana keisti partijų pavadinimus ir šleifų spalvas iš raudonos į dolerinę, gana dalinti Lietuvą, kad pagaliau žiniočiau, Rytams ar Vakarams priklauso žemė, ant kurios stovi mano palapinė! Negražu tyčiotis iš paprastų žmonių, kurie jus rinko ir išlaiko, nežmoniška savo nepasotinamais apetitais skurdinti ir taip jau vos galą suduriančiuosius su galu, jaunimą išgujant iš gimtinės, nes nebeliks jus išlaikančiųjų. Privatizacija tęsiasi, kvepia labai dideliais pinigais, o kaip juos pasiimti, jei kai kurie užsispyrėliai nenori užleisti savo vietų? Ką gi, belieka, sumušus kulnais, pasakyti: dėkojame partijoms ir Vyriausybei už beviltišką egzistavimą šioje žemėje, nes vilties, net mažos, nematyti.
I. Martinaitienė, Šiauliai
