Mantas LIDEIKIS
Pravieniškių 2-ieji pataisos namai-atviroji kolonija - vienintelė įstaiga šalyje, kurioje kalinami žmonės nuteisti už nusikaltimus iš neatsargumo: autoavarijas ar nelaimingus atsitikimus, kuriuose dėl jų kaltės žuvo žmonės. Šie kaliniai turi gana daug laisvės - savaitgaliais, šventėms jie gali parvykti į namus, kiekvieną dieną turi teisę kelioms valandoms išeiti į Pravieniškių miestelį.
Tačiau pasirodo, jog ir toks gyvenimas prasikaltusiems gali pasirodyti esąs neteisingas ir per sunkus. Į "Akistatos" redakcija kreipęsis būrelis nuteistųjų tikino, jog jiems trūko kantrybė besibarant ir besipykstant su įstaigos administracija. Esą kai kurie prižiūrėtojai nuolatos pažeidinėja jų teises, o administracijos darbuotojai į tai žiūri pro pirštus. Už menkiausią nepaklusnumą ar tvarkos pažeidimą - nuobauda. O nuobauda čia turi laisvės kainą. Mat turintis nors vieną nuobaudą nebetenka teisės į savaitgalių išvykas namolio.
Ranka ranką plauna
Nuo 2005 metų vasario čia kalintis Bronislovas Simonaitis (58 m.) teigia parašęs ne vieną skundą ne tik šios kolonijos administracijai, bet ir Kalėjimų departamento vadovybei, čia esančią tvarką ir darbuotojų elgesį skundė administraciniuose teismuose. Tačiau, pasak teisininko išsilavinimą turinčio vyro, taip ir nepavyko nieko pasiekti, nes, anot jo, "ranka ranką plauną". Kalėjimų departamentas skundų netiria, o sugrąžina juos tirti tai pačiai kolonijos administracijai, kuri ir yra skundžiama.
Ypač didelę nuoskaudą kolonijos pareigūnams jaučia nuo praėjusių metų rugpjūčio čia "besiilsintis" Saulius Litvinavičius (31 m.). Pasak vyriškio, kolonijos pareigūnai, matyt, niekaip su juo nenori išsiskirti ir daro viską, kad jis tik dar pasiliktų čia. Netrukus turėsiančiam išeiti į laisvę Sauliui to padaryti gali ir nepasisekti. Mat už pareigūno garbės ir orumo įžeidimą jam dar gali būti "prisiūta" naujų mėnesių nelaisvėje. O viskas įvyko esą dėl nieko. Vieną sykį kameroje prižiūrėtojas Sauliui "bananu" už kažką stuktelėjo, tas skausmo neištvėręs susikeikė ir galbūt pareigūną negražiai pavadino. Kalba tokiu atveju trumpa - tarnybinis raportas, jam iškelta baudžiamoji byla dėl pareigūno garbės ir orumo įžeidimo. Pasak S. Litvinsko, netrukus teismas turėtų paskelbti jam už tai nuosprendį, tačiau žmogus jau dabar įsitikinęs, jog, ko gero, dar teks su prižiūrėtojais ilgėliau pasišnekučiuoti. Anot Sauliaus, nuobaudą čia gauti gali ir dėl menkiausios smulkmenos. Pavyzdžiui, karštą vasaros dieną į patikrinimą atėjęs ne, kaip reikalaujama su batais, o su šlepetėmis.
Bet kokios teisybės paieškos, pasak kolonijos gyventojų, bergždžias reikalas. Prižiūrėtojo parašytas tarnybinis raportas - šventas. Dar neatsirado tokio, kuris sugebėtų paneigti tai, ką prižiūrėtojai savo raportuose yra parašę. Ir jeigu ten parašyta, kad kalinys blogas, vadinasi, kitaip ir būti negali. Ką sako visi kiti situacijos dalyviai ir liudytojai - niekam neįdomu. O prasikaltėlis, suprantama, gauna pagal nuopelnus - papeikimas, karceris ir panašiai.
Kitas iš nuteistųjų - Arūnas Melkūnas (32 m.) tvirtina, jog čia sėdint geriau nesusirgti. Mat ir už tai gali susilaukti nuobaudos. Anot čia nuo praėjusio lapkričio kalinčio vaikino jis serga įsisenėjusia liga ir jam nuolat reikia lankytis pas gydytojus. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas numato, jog kolonijos administracijos leidimu nuteistasis gali be priežiūros išvykti už kolonijos teritorijos šalies ribose, jeigu to reikia dėl jo darbo pobūdžio, gydymuisi arba mokymuisi. Taigi ir šios kolonijos administracija taip pat leidžia nuteistiesiems išvykti. Bet...
Pasak A. Melkūno, kartą jis užtruko Kaune pas medikus. Juk suprantama - pas gydytojus visuomet eilės, tenka ir palaukti, kol tyrimus padarys. Grįžo į koloniją pavėlavęs, nors gydytojo pažymoje, pasak vaikino, ir buvo štampukas, kokiu laiku jis išvyko iš medikų kabineto. Administracija vis tiek vyruką nubaudė. Už tą apsilankymą pas Kauno medikus A. Melkūnui teko porą savaitėlių atbūti baudos izoliatoriuje.
Atvirojoje kolonijoje kalintys vyrai iš kolonijos virtuvės negauna nei pusryčių, nei pietų, nei vakarienės. Žinoma, čia yra virtuvėlės ir maisto laikymo vietos, tačiau valgis puode atsirasti turi jau pačių įkalintųjų rūpesčiu. Trumpai tariant, savo skilvio reikalais čia rūpinasi kiekvienas asmeniškai. Beje, valdžia šių žmonių "badui" nėra palikusi, tam kiekvienas gauna 135 litų (1 MGL) mėnesinę išmoką. Maistu apsirūpinama Pravieniškių gyvenvietės parduotuvėje. Tačiau juk ne kiekvienas turi tokių artimųjų ar giminaičių, kurie nuolat šelptų nelaisvėje esantįjį. O pamėgink mėnesį iš to 1 MGL pragyventi.
Dirbti nepatinka
Visi kalbėjusieji tvirtina, jog su malonumu eitų dirbti, tačiau tam nesudaromos sąlygos. Žmonėms esą darbas siūlomas, bet administracija įsidarbinti leidžia tik per Pravieniškių pataisos kolonijoje organizuotą valstybinę įmonę. O ten, pasak vyrų, dirbti visiškai neapsimoka, nes beveik pusė uždarbio kažkur dingsta. Susitarti ir sudaryti sutartis su kitais darbdaviais nuteistiesiems esą sudaroma visokiausių kliūčių.
Atvirojoje kolonijoje kalintiesiems ypač nepatinka vienas suvaržymas. Nors popiet kasdien į miestelį jie gali išeiti keturioms valandoms - nuo pirmos iki penkių, betgi pernelyg nutolti nuo savo kalinimo vietos jiems griežtai draudžiama. Be to, kas valandą privalo grįžti ir užsiregistruoti. Jei to nepadaro arba pavėluoja, sankcija aiški - nuobauda.
Kolonija - ne sanatorija
Anot Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų-atvirosios kolonijos vadovo Alfredo Drazdžio, skųstis administracija nuteistieji yra įpratę. Pasak jo, šiuo metu atvirojoje kolonijoje kali 53 nuteistieji ir daugelis iš jų dirba, neturi nuobaudų. Tačiau yra ir tokių, kuriems viskas netinka, viskas yra blogai. Vienas tokių, A. Drazdžio žodžiais - mūsų pašnekovas B. Simonaitis. A.Drazdys tvirtino, jog jei ne šio vyro būdas, jis jau seniai būtų namuose. Nesyk su juo bylinėtasi administraciniame teisme, tačiau nė vienos bylos prieš įkalinimo įstaigą B. Simonaitis nėra laimėjęs.
Pasak A. Drazdžio, griežtesnė kontrolė išeinantiems į Pravieniškes taip pat nėra laužta iš piršto. Pagal įstatymais nustatyta tvarką, per tas leidžiamas išeiti laisvėn valandas kaliniai turi griežtai laikytis nustatytų ribų Pravieniškių gyvenvietės teritorijoje. Toliau jiems išeiti jau nėra galima. Prieš kurį laiką kas valandą žymėtis vyrams nereikdėdavo. Kol vienas iš nuteistųjų, pasinaudodamas tuo laiku, nukako į Jonavą ir ten padarė nusikaltimą. Kai buvo išaiškintas, mėgino įtikinėti, jog tuo metu buvęs kolonijoje. Štai nuo tada ir įvesta tvarka, kad išeinantieji į gyvenvietę kas valandą turi grįžti ir prisistatyti budintiems pareigūnams.
A. Drazdys patvirtino, jog teisę dirbti nuteistieji turi tik kolonijoje veikiančioje valstybės įmonėje, kuri yra sudariusi sutartis su tam tikromis bendrovėmis - "Palemono keramika", Vievio malūnu ir kitomis. Savarankiškai nuteistieji darbo sutarčių sudarinėti negali.
Už prasižengimus vyrai baudžiami įspėjimais, papeikimais arba iki 15 parų sodinami į baudos izoliatorių. Beje, sėdintys baudos izoliatoriuje maitinami iš įstaigos virtuvės, nors paskui mokestis už tai išskaičiuojamas iš kalinių gaunamos pašalpos. Kiekviena nuobauda galioja metus ir tuo laikotarpiu kalinys nebeturi teisės į tokias privilegijas, kaip kelionės namo. Kitos laisvės nėra ribojamos. Jei kalinys gerai elgiasi, nuobaudos panaikinimas gali būti svarstomas jau po pusmečio.
Anot A.Drazdžio, nuteistieji gali vykti gydytis pas gydytojus į Kauną ar kitur, tačiau apie tai, jeigu užtruks ir negrįš iki nustatyto laiko, privalo informuoti budinčius pareigūnus. Be abejonės, mobilieji telefonai nuteistiesiems yra draudžiami, tačiau juk nesunku rasti taksofono aparatą.
Direktoriaus teigimu, joks prižiūrėtojas niekuomet nežemina ir nemuša kalinių. Vyrai dirba ir elgiasi pagal nustatytas instrukcijas, kurių pagrindu yra įstatymai. Tačiau nuteistieji tai supranta iš savo pozicijų - ne visi suvokia, jog nors kolonija ir vadinama atvirąja, tai vis dėlto ne sanatorija, o bausmės atlikimo vieta.
