Sigitas STASAITIS
Ką tik baigėsi rinkimai. Ir ko tik nežadėjo jų metu politikai. Daugelis partijų, be viso kito, vėl žadėjo remti daugiavaikes šeimas, konservatoriai buvo apsiėmę pasiekti, kad kiekvienoje šalies šeimoje būtų daugiau negu po vieną vaiką, Darbo partijos lyderiai juokais siūlė padėti tai pasiekti praktiškai.
O daugiavaikės motinos tuo metu ne viena rauda kruvinom ašarom. Vieniša negerianti septynių vaikų motina Daiva Pranckaitienė (35 m.) iš Akmenės rajono šaukiasi žurnalistų ir guodžiasi nebeištversianti. Šeimą aplankęs žurnalistas pašiurpo, koks Lietuvoje sunkus tvarkingos daugiavaikės motinos likimas ir gyvenimas.
Vaikai išvažiavo saldainių
Daivos asmeninis šeimyninis gyvenimas nesisekė ir iki 2000-ųjų. Su vienu vyru nesutarė, kitas labai gėrė. D. Pranckaitienė buvo girdėjusi valdžios raginimus kuo daugiau gimdyti - mažai Lietuvai esą reikia žmonių. Daiva negerianti, vaikai gimdavo sveiki, tad moteris ir gimdė tikėdama valdininkų pažadais. Šiandien ji viena su šešiais: Donatu (16 m.), Aivaru (15 m.), Mindaugu (11 m.), Gediminu (10 m.) bei dvynėmis Aušrine ir Marija (6 m.). Iki 2000-ųjų liepos 30-osios dar buvo Modestas, kuriam tuomet buvo devyneri...
Žiauri tragedija įvyko paskutinę 2000-ųjų liepos dieną, sekmadienį. Matydama, kad augantiems vaikams labai reikia bent kokios pramogos, sukrapščiusi Daiva nupirko dviratį. Liepos 30-ąją Modestas atsikėlė su saule apie penktą - labai jau norėjosi pasidžiaugti naujuoju dviratuku. Nors berniukas rengėsi labai tyliai, iš lovos stryktelėjo ir šešiametis Gediminas - jis visada buvo kaip gyvsidabris. Rytais į mažutį Draginių kaimelį atvažiuodavo parduotuvė ant ratų. Broliukai, iš mamos išprašę centų, mašinos laukė kelias valandas, bet tą nelemtą sekmadienio rytą ji taip ir neatvažiavo. Įdienojus broliukai apgręžę dviratį pasuko namo. Mažesnis Gediminas sėdėjo ant sėdynės, o Modestas jį stūmė.
Skubėdamas pražudė vaikus
Tuo metu į Draginius lengvuoju automobiliu skubėjo draginiškis Tomas Miniauskas (21 m.) su giminaičiu. Beje, Tomas dar neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Pradedantis vairuotojas Draginių žvyrkeliu lėkė su vėjeliu, nes dėl patirties stokos nežinojo, kad dėl prastų amortizatorių mašina gali lengvai susimėtyti, kas ir įvyko. Pasak liudytojų, pastebėjusi atmaunančius pažįstamus kavalierius, prieš juos pasimaivė dviračiu besivažinėjusi šešiolikametė Jovita. T. Miniauskas greičiausiai irgi norėjo merginai parodyti esąs "kietas" vairuotojas - užuot pristabdęs, jis dviratininkę ėmė lenkti iš dešinės pusės, nepastebėdamas už Jovitos dviračiu važiuojančių dviejų berniukų. Golfas visu greičiu rėžėsi į Modestą su Gediminu ir sustojo tik gerokai toliau nosį įsibedęs į akmenį.
Pas D. Pranckaitienę atbėgusi uždususi kaimynė pranešė apie avariją, Daiva su vaikais nedelsdama tekinomis pasileido į tragedijos vietą. Atbėgusi iš siaubo vos neapalpo. Nublokštas į pupų lauką Gediminas gulėjo leisgyvis, verkdamas skundėsi skausmais pilvelyje, maldavo gerti. Modestas nebekalbėjo - neatsakingo vairuotojo automobilis vaiką gerokai pavilko kartu su dviračiu, devynmečiui sulaužydamas nugarkaulį, sumaitodamas veiduką. Mažylis žuvo akimirksniu.
Suluošintas fiziškai ir dvasiškai
Šiaulių ligoninės vaikų chirurgai Daivai iškart pasakė, jog tai, kad Gediminą pavyko iki ligoninės atvežti gyvą - stebuklas, tačiau vilties mažai... Vaikui tą pačią dieną buvo pašalinta trūkusi blužnis, sudėlioti sutrupinti kojų, dubens kaulai, netrukus operuotas pažeistas nugarkaulis. Ir stebuklas tęsėsi. Ilgainiui berniukas pradėjo taisytis.
Tris mėnesius prasikankinęs Šiaulių ir Kauno klinikose, Gediminas buvo parvežtas namo į Draginius. Grįžo silpnutis, visas paralyžiuotas, aklas, negirdintis, sugipsuotas iki pažastų, nevalingai besišlapinantis ir besituštinantis...
Iš pradžių mažasis nelaimėlis ne tik nevaldė rankų ir kojų. Jis negalėjo net ryti - buvo mamos valgydinamas per vamzdelį. Ilgainiui atsistatė rega ir klausa. Nors žaizdos užsitraukė, kojytes dar skaudėjo kone trejus metus, jas tekdavo gipsuoti. Suluošintas fiziškai, berniukas buvo suluošintas ir dvasiškai. Jis beveik trejus metus (!) nekalbėjo, kartais jam prasiverždavo pykčio priepuoliai. Kartą iškošė daug sportuosiąs, grįšiąs iš armijos ir užmušiąs "tą Miniauskiuką". Gediminas dar nežino, kad niekada nevaikščios. Ir šįkart stebuklo nebus.
Basas nejaučia sniego
Atbėgęs į avarijos vietą, matydamas vieną brolį mirusį, kitą merdintį, žiaurų sukrėtimą patyrė ir Mindaugas. Ir jis nekalbėjo metus! Nekalbėjo net pradėjęs lankyti mokyklą. Kalbinamas mokytojos tik pastumdavo sąsiuvinį ir žvelgdavo liūdnomis akimis. Tik po metų, po ilgo kalbinimo, psichologė Mindaugo paprašė nupiešti avariją. Mindaugėlis pratrūko raudoti ir pagaliau prabilęs ėmė pasakoti, pasakoti...
Invalidas vaikas - vis tiek vaikas. Gediminas nuolat veržiasi į lauką. Kartais jis išvažiuoja invalido vežimėliu, kartais paprasčiausiai basomis iššliaužia pasigrožėti žole ar sniegu. Kadangi apatinės kūno dalies berniukas nejaučia, nejaučia ir šalčio. Jis tik žino, kad plikomis kojomis negalima sėdėti ant sniego, bet, žiūrėk, sėdi užmiršęs, nejausdamas šalčio. Gal todėl jis dažnai serga. Nejausdamas kojų vaikas dažnai jas nusidaužo, tad ant kojyčių visą laiką pamatysi žaizdų ar mėlynių. Gediminas valgo daug, bet ne viską. Daiva mano, kad tai dėl sužalotų vidurių ir pašalintos blužnies. Dabar Gedukas - jau mokinukas. Pas jį porą kartų per savaitę atvažiuoja mokytoja iš Papilės S. Daukanto pagrindinės mokyklos. Tačiau vaikas veržiasi pabūti klasėje, pabendrauti su draugais. Nelaimė, pamokos Gediminui baigiasi anksčiau nei vyresniems jo broliams, kurie priversti išsiprašyti iš paskutinių pamokų, nes nėra kas parveža brolį autobusu. Pasak D. Pranckaitienės, dėl to pedagogai labai pyksta, nenori išleisti vyresnių Geduko brolių ir reikalauja, kad Gediminas nebebūtų vežamas į mokyklą, o lyg kiemsargis šuva tupėtų namie.
Vienintelė pramoga - televizorius
Nelaimės ir toliau myli D. Pranckaitienės vaikus. Spalio 22-ąją Aivaras mokykloje apsižodžiavo su kitu mokiniu. Aivaro buvo palaukta stadione, mušti šoko iškart keliese. S. Daukanto vidurinės mokyklos pedagogai norėjo nuo motinos nuslėpti, kad Aivaras buvo mušamas iki neteko sąmonės. Moksleivis tik iš draugų pasakojimo žino, kad jį kažkas pakėlė, parvedė į mokyklą, kažkur nuprausė. Po pamokų užėjusi į mokyklą Daiva sūnų rado išvoliotą purvyne, leisgyvį. Moteris Aivarą iškart nuvežė į ligoninę, kur primuštasis pragulėjo savaitę.
D. Pranckaitienė sako, kad jei būtų žinojusi, jog laukia tokie sunkumai, ji tikrai nebūtų tiek gimdžiusi. Pinigų trūksta net būtiniausiems dalykams, vaistams, kelionėms pas medikus. Nėra už ką pakeisti ir jau supuvusį Modestuko kryželį... Vienintelis šeimos džiaugsmas - didžiulis, pigiausias iš didžiųjų, televizorius. Užtai skalbimo mašina seniai sugedusi ir nėra lėšų meistrui. Gediminas, laimei, jau pajunta, kad nori tuštintis, tačiau šlapinasi nevalingai, o valstybės skiriamų sauskelnių užtenka tik savaitei. Šiuo metu Daiva su šešiomis burnomis gyvena iš maždaug 800 litų mėnesio pašalpos. Daugiavaikė motina geru žodžiu mini šiaulietį chirurgą ortopedą Algirdą Basijoką, daug padėjusią šiaulietę valgyklų "Pas Bronelę" savininkę Bronelę Urbonavičienę, A. Paulausko patikėtinę, seniūną, rajono merą, savo advokatą. Tačiau nemažai valdininkų moterį paprasčiausiai apgauna - tai "užmiršta" priskaičiuoti kokią nors pašalpą, tai ką nors pažada ir pamiršta. Štai pažadėjo nupirkti karvę, nes savąją Daiva išvedė per Modesto laidotuves. Paskaičiavę pranešė, jog nesukrapšto pinigų, tad mokėsią šeimai už pieną. Deja... Vasarą Gediminą reikėjo vežti operuoti į Vilnių, bet susirgo pati D. Pranckaitienė. Medikai moterį paguldė į ligoninę, iš kurios ji dar nepasveikusi bėgo pas vaikus. Dabar jau vežtų į Vilnių operuoti Gedutį, bet nėra už ką, nėra kur palikti mažylius.
"Nematome bėdos"
Per ketverius metus Daivos namie buvo tik dvi šventės, ir tai ne visiems. Kartą ją su Gediminu Papilės paramos draugija nuvežė į Klaipėdos jūrų muziejų, kartą Gediminas matė Trakus. Gaila, D. Pranckaitienė neturi fotoaparato - Gedučio akys, matant delfinus, taip spindėjo...
Apie D. Pranckaitienės bėdas žurnalistai rašyti nenori - girdi, sena banali istorija, per maža sensacija. "Bėdų turgaus" redaktorė taip telefonu ir metė:
- Per gerai gyvenate, nematom bėdos.
Televizijos "gelbėtojai" irgi nematė reikalo atvažiuoti.
Buvo kelis kartus užsukęs Gedimino tėvas. Ne, neatnešė nė cento. Ieškojo, kas įpiltų pagirioms...
Daivos sveikata tirpsta
T. Miniauską teismas nuteisė kalėti lygtinai, taip pat priteisė atlyginti padarytą žalą. O iš ko mokės ką tik pilnametystės sulaukęs kaimo jaunuolis? Dalį priteistų pinigų daiktais atidavė kaltininko tėvai, pats Tomas mokėjo po labai nedaug. Daiva pati važiuodavo į jo darbovietę, kur gaudavo vos po 30-40 litų. Teismas, beje, panaikino jo teistumą dėl avarijos - vairuotojas laikomas kaltę išpirkęs. Tada Tomas darbą paliko, liepą išmokos nutrūko. Neseniai Daiva sužinojo, kad T. Miniauskas gyvena ir dirba Airijoje, pareigą padėti sunkai sužalotam vaikui pamiršęs. Antstolis nemandagiai drėbė išreikalauti skolą iš užsienyje gyvenančio užuomaršos esąs bejėgis. Ne bejėgis buvo tik paimti dešimtis litų už pažymas.
Po to, kai D. Pranckaitienė pradėjo apalpti, gydytojai jai konstatavo nervų sistemos išsekimą bei depresiją.
- Nežinau, kiek aš beištversiu, - liūdnai sako Daiva. - Medikai kalbėjo, kad galiu bet kurią akimirką palūžti, gal net mirtinai. O išrašytų vaistų negalėjau įpirkti, įsigijau tik vitaminų.
Autoriaus nuotr.
Didžiausia D. Pranckaitienės vaikų pramoga - padūkti ant sofos.
(Pranckaitien 1-5.jpg)
