Apie Lietuvą krečiantį skandalą, apie grėsmes iš Rytų, tikrus ir netikrus pavojus nacionaliniam saugumui kalbamės su Seimo nare profesore Kazimiera Prunskiene.
- Kokios yra prezidentinės krizės priežastys? Kas verčia manyti, kad prezidentas teisus, o jo oponentai klysta?
- Nepriklausau tiems, kurie užsipuola ir kategoriškai oponuoja prezidentui. Neneigiu, kad prezidentas padarė tam tikrų klaidų. Jis apie tai kalba ir tai pripažįsta: pavyzdžiui, kad buvo neapdairus priimdamas kai kuriuos sprendimus.
Tačiau nemanau, kad pilietybės Jurijui Borisovui suteikimas iškrenta iš kitų, ankstesnių pilietybės suteikimų konteksto. Kitas dalykas - patarėjų darbo stilius. Vis dėlto pats patarėjas neturėtų savęs tapatinti su Prezidento institucija.
Kitaip tariant, esama niuansų, kuriuos galima laikyti klaidomis, bet ne tokio masto kaltėmis, dėl kurių reikėtų prezidentą nuversti. Todėl tos priežastys, kurios minimos apkaltos tekste, komisijos išvadoje, mano požiūriu, yra iš esmės tik pretekstai.
Tikrosios priežastys rutuliojasi nuo antrojo prezidento rinkimų turo - nuo prezidento Valdo Adamkaus rėmėjų kategoriško nesusitaikymo su rinkimų rezultatais, jų nekorektiško oponavimo išreiškiant nepagarbą ne tik asmeniui, bet ir institucijai. Esama ir asmeniškumų, kurie yra papildomi, o kai kam galbūt ir pagrindiniai motyvai oponuoti prezidentui. Tai ir yra tikrosios priežastys.
- Įvardijote prezidento V. Adamkaus rėmėjus. Tačiau dėl prezidento apkaltos savo nuomonę yra pareiškusios pagrindinės parlamentinės partijos, valdžios institucijų atstovai. Jų nuomonė - nepalanki prezidentui. Kas tai - "sąmokslas" ar objektyvi nuomonė?
- Tiesa dažnai būna per vidurį. Kai yra bent vienas nuošimtis tiesos - o šiuo atveju, manau, yra daugiau nei vienas nuošimtis tikrų argumentų, - atsiranda pagrindas išpūsti tuos argumentus iki kalčių, kurios jau ir dabar pamažu pradeda bliūkšti. Jos ypač bliūkšta tada, kai palygini su tomis kaltėmis, kurios lėmė didelius nuostolius Lietuvai.
Apskritai turime kalbėti ne tik apie formalų teisėtumą, bet ir apie teisingumą. Teisingumo kriterijai turi būti vienodai taikomi visiems. Kai būtent šį prezidentą mes "kalame prie kryžiaus" dėl dalykų, kurie yra šimteriopai menkesni savo padariniais Lietuvai nei kitų politikų veiksmai, man asmeniškai nekyla noras prisijungti prie šio proceso.
Dabar jau žinome, kad yra 11 apkaltos punktų, bet girdžiu iš komisijos narių, kad gali pasitvirtinti tik du. Vieną jų patvirtino Konstitucinis Teismas (jo, formaliai remiantis Konstitucija, neišeitų kvestionuoti). Tačiau Konstitucinis Teismas nesvarstė visų kitų pilietybės suteikimo atvejų, kurie galėtų būti prilyginti šiam.
Tai ar nedarome iš prezidento Rolando Pakso atpirkėjo, turinčio atsakyti už visas pirmtakų nuodėmes, kurios tam tikrais atvejais yra keliskart didesnės? Būtent dėl šio negatyvaus išskirtinumo aš žvelgiu ir iš puolamojo interesų pusės. Ir pati esu patyrusi, kaip entuziastingai puolama ieškant šapelio, bet nesidairant aplink save, nematant rąsto savo akyje.
- Kokią prognozuojate politinės krizės baigtį, jei apkaltos komisijos išvados bus nepalankios prezidentui R. Paksui?
- Manau, kad išvados nebus totaliai nepalankios, turint galvoje visus apkaltos punktus, - nebent staiga, matant, kad nepraeinama šiuo keliu, bus bandoma kaitalioti apkaltos punktus, "tobulinti" juos, idant jie būtų veiksmingesni. Vien tai rodo, kad siekiama ne objektyviai konstatuoti pažeidimus ir spręsti problemas, o "pritempti" procesą prie tikslo. O koks yra tikslas - akivaizdu: prezidento nušalinimas. Toks tendencingumas yra be galo nemalonus reiškinys, kuris mažai bendra turintis su demokratija.
Prieš savaitę buvau 55, o šiandien esu 75 nuošimčiais tikra, kad 15 ar 20 po apkaltos teikimo tekstu pasirašiusių asmenų (nenorėčiau vardyti jų pavardžių) nebalsuos už apkaltą. O per apkaltą turi būti balsuojama slaptu balsavimu. Partijos vyresniųjų kolegų politinis spaudimas šiuo atveju greičiausiai nebus toks veiksmingas, kaip medžiojant 86 parašus apkaltos teikimui.
- Ar esama vakarietiškų ir nevakarietiškų vertybių priešpriešos?
- Kaip ekonomistė, aš pirmoji Lietuvoje kreipiau ekonomikos idėjas Vakarų kryptimi. Jau 22 metus dirbu su tuometine Vakarų Vokietija, ir mano sampratos (mano partnerių akimis) jau prieš 15 metų buvo vakarietiškos.
Deja, kai kas supranta taip: jei esi ne už Vytautą Landsbergį ir ne už V. Adamkų, tai tu - nevakarietiškas. Arba jei nelabai aktyviai remi NATO, bet aktyviai remi bendrą Europos saugumo erdvę, tas idėjas, kurios puoselėjamos Prancūzijoje ir Vokietijoje, tai taip pat esi "nepakankamai" vakarietiškas. Toks požiūrių skirstymas - primityvus.
Nuo kada R. Paksas tapo "prorytietiškas"? Kai buvo pasirengęs gabenti tuneliu pabėgantį V. Landsbergį per sieną ir skraidinti jį lėktuvu į Vakarus, jis buvo "provakarietiškas". Dabar, kai jo aplinkoje pasirodė Jurijus Borisovas su savo milijonu, staiga tapo "prorytietiškas". Tai pernelyg supaprastinta, suprimityvinta.
- Dabartinę politinę krizę daug kas lygina su Sausio 13-ąja. Teigiama, kad Lietuvos visuomenė vėl turi rinktis politinės raidos kelią ir šis pasirinkimas gali būti toks pat reikšmingas, kaip ir 1990 - 1991-aisiais. Ar sutinkate su šia nuomone?
- Jei mūsų valstybingumą, jo patikrinimus susietume tik su skandalu, susijusiu su viena institucija ar vienu asmeniu, su politinių jėgų priešprieša, tai būtų perdėta. Esame tvirtai nepriklausomi, apsisprendėme dalyvauti ES ir to sprendimo niekas nekvestionuoja - nei prezidentas, nei jo priešininkai. Pavojus nacionaliniam saugumui - iš piršto laužtas. Todėl dabartiniai įvykiai nieko bendra neturi su Sausio 13-osios įvykiais.
- Kokios Vytauto Petkevičiaus knygos "Durnių laivas" populiarumo priežastys? Ką manote apie šį kūrinį?
- Tai aštriai parašyta knyga, nestereotipinis, radikalus ir gerokai tendencingas kūrinys. Apie pažįstamus žmones, bendražygius Lietuvoje anksčiau taip aštriai nebuvo rašyta. Manau, jog tai ir lėmė populiarumą - aštrumas, kritiškumas visiems pažįstamų asmenų atžvilgiu.
Man ši knyga įdomi kaip ano meto įvykių dalyvei. Tai, kas rašoma, žinoma, kai kur tėra gryna interpretacija. Aš asmeniškai knygoje gerokai pasigendu pozityvių vertinimų, kai kur noriu ginčytis.
