Gimnazijose nuaidėjo paskutinis skambutis. Ketvirtą valandą ryto dega garaže šviesa. Užsivelku chalatą ir einu pažiūrėti, ką ten veikia anūkas - juk ir jis abiturientas. Jis man ir sako: "Seneli, gi puošėme auklėtojos Daivutės tvoras ir vartus". Supratau, tad nesibariau. Dar pasakė, kad pusę septynių ryto jie jau važinės gatvėmis ir signalizuos - skelbs mokslo metų pabaigą. Nepatingėjau, išėjau į nuo lietaus pažliugusią gatvę, kad pamatyčiau pravažiuojančiuosius. Pasisekė, pravažiavo pro mane, pamojavo, aš, žinoma, jiems, dar apibariau moterį, kuri apsikrovusi krepšiais tingėjo pamojuoti.
Taigi ko verkė moterys? Bene tris man pažįstamas sutikau beverkiančias. Ko, klausiu, verkiat? Kaip, sako, neverksi matydamas iš pirmo žvilgsnio linksmus, išsipuošusius, o be ateities. Kas jų laukia? Gerai, kurių tėvai dirba ir gauna tūkstančius, o juk dauguma dirba už 400 litų, jiems jau užtvertas kelias į aukštąjį mokslą. O kas baigus mokslus? Jokios perspektyvos. Gerai prisimenu tarybinius laikus. Mokėsi mano du sūnūs. Turėjo bendrabutį, gaudavo stipendiją, baigė mokslus, iškart gavo paskyrimus, kur ir dabar dirba atsakingose pareigose.
Kas dabar laukia jaunimo baigus aukštąjį mokslą? Važiuoti į Angliją, Airiją gerai tvirtiems berniokams, jie dar galės skinti braškes, dirbti pas ūkininkus, o merginų aišku, kas laukia...
Šeimoje buvau šeštas berniukas. Gerai prisimenu, kaip vyresni broliai pasakodavo mūsų tėvo prisiminimus iš 1918 metų, kada Lietuva atgavo Nepriklausomybę. Nieko gero ir tada nebuvo, viskas pabrango, viskas pradingo. Bet tada valdžia pakliuvo į tikrų lietuvių rankas, jie nieko sau negriebė, nekūrė sau palankių įstatymų ir Lietuva pamažu prisikėlė.
Leonas Časas, Švenčionėliai
