Pirmosios gatvelės Klaipėdoje pradėjo formuotis XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje tarp Danės upės ir dabartinės Didžiojo Vandens gatvės.
Jos buvo siauros, nelygios, purvinos, mažai tegrįstos. Klaipėda, išaugusi iš priešpilio, XVI a. buvo, galima sakyti, miniatiūrinė. Miestelio gyventojai , kaip ir visų viduramžių miestų gyventojai, keldavosi ir guldavosi su saule, nes ilgą laiką buvo apšviečiamos tik centrinės miesto gatvės. 1838 metais miesto valdžios potvarkiu buvo nurodyta uždegti žibintus tik ant abiejų tiltų bei prie sargybos būstinės ir deginti juos iki 12 val. nakties.
Gatvėvardžiai, kaip susižinojimo priemonė, atsirado augant miestui. Iš pradžių gatvės pavadinimų neturėjo. Namus vadindavo pagal savininkų pavardes. Miestiečių šeimos turėjo ir savo ženklus, kuriais paženklindavo namus, darbo įrankius. Jie buvo nesudėtingi, daugumoje iš laužytų linijų. Keičiantis šeimos padėčiai, atsirasdavo ženkle nauji elementai (40). Kai mieste gatvių padaugėjo, pradėjo joms duoti vardus, tačiau tik pagrindinėms. Mažosios – ūkinės gatvelės ilgai dar būdavo bevardės (13). Pagrindinės gatvės išsivystė dažniausiai iš tranzitinių kelių, arba išilgintų prekyviečių. Klaipėdos gatvėvardžiai atsirado vėlai. Jų dar nesutinkame nei XVII, nei XVIII a. pirmosios pusės planuose. Jie neminimi nei XVIII amžiaus pirmosios pusės aprašymuose, nei skaitlinguose XVIII a. vidurio fortifikaciniuose planuose, jų komentaruose.Viename XVII a. pirmosios pusės piešinyje, kur pavaizduota Žvejų gatvė, ji vadinama „gatvele į pilį“. Visa tai rodo, kad Klaipėdoje sistemingai įvardinti gatves pradėta tik po 1768 metų, kai buvo permatuoti miestiečių sklypai, pakeista jų numeracija. Tačiau tai dar nereiškia, kad nei viena gatvė neturėjo vardo. Miestiečiai pagrindinėms gatvėms vardus buvo sugalvoję žymiai seniau.
Viename iš XVIII amžiaus antrosios pusės miesto plano variantų įvardintos 26 gatvės senamiestyje ir 12 gatvių krūmamiestyje (51). Būdinga tai, kad senamiestyje vienos gatvės vadintos gatvėmis (Strasse), o kitos – gatvelėmis (Gasse). Vėliau jos visos pradėtos vadinti gatvėmis. Kai kurios nedidelės, kertančios gatvelės vadintos skersgatviais (Querstrasse). Per pelkėtas vietas supiltas gatves vadino pylimais. Kartais trumpas gatveles ar akligatvius vadindavo vokiškai Werder – kas reiškia nedidelė sala. Takus, einančius nelygiu paviršiumi vadindavo Stieg , arba Steg (laiptukai, takas). Klaipėdoje yra minimas Kačių takas, kai kurios gatvės turi po kelis pavadinimus. Tais atvejais, kai prijungdavo priemiesčius ir atsirasdavo mieste dvi vienodos gatvės, jos būdavo pervardijamos, arba išskiriamos muneracija. Pavyzdžiui, Vitėje yra buvusios trys (I,II,III) Žvejų gatvelės. Senieji gatvių vardai, neįprasti mūsų ausiai, bet visi jie prasmingi, suprantami ir gana nesunkiai paaiškinami.
Iki XIX amžiaus gatvėvardžiai buvo konkretūs, natūralūs, logiški. Tik nuo XIX amžiaus pradžios gatvės pradėtos vardinti monarchų, karalienės vardais.
Tos gatvės, kurios išsivystė iš tranzitinių kelių, vadintos tų miestų, į kuriuos šie keliai ėjo, vardais (pvz.: Liepojos, Tilžės). Daug gatvėvardžių būta topografinio pobūdžio (pvz.: Kalvų, Baltikalnės, Aukštoji). Nemažai gatvių vadinta amatininkų vardais : Kalvių, Kepėjų t.t. Tačiau, kaip rodo XVIII-XIX a. planų analizė, šie pavadinimai nebuvo pastovūs, jie kartais pereidavo iš vienos gatvės į kitą. Iki mūsų dienų senamiestyje išliko palyginti ne tiek daug senųjų gatvių vardų, kuriuos klaipėdiečiai suteikė joms prieš šimtą, šimtą penkiasdešimt ir net daugiau metų. Pavyzdžiui, 1812 m. plane pažymėtos Didžiojo Vandens ir Aukštoji gatvės iki šiandien išliko tose pačiose vietose. Labai mažai iki XIX amžiaus buvo asmenvardžiais pavadintų gatvių (Jono, Tomo). Nemažai gatvių, ypač Vitės rajone, vadinosi tik uostamiesčiams būdingais vardais : Inkaro, Grandinių, Locų t.t. Kartais gatves pavadindavo reikšmingų statinių vardais: Bažnyčių, Šaulių. Kai XIX amžiuje pastatė kareivines, šalia esančią gatvelę pavadino Kareivinių vardu, pastačius geležinkelio stotį, atsirado Geležinkelio stoties gatvė. Augant miesto pramonei, atsirado pramoninio charakterio gatvėvardžiai : Malūnų, Skerdyklos, t.t. Kadangi Klaipėda iki XVIII amžiaus vidurio buvo miestas-tvirtovė, buvo ir gatvėvardžių fortifikacinio charakterio : Kūlių vartai, Malūnų vartų, Pilies, Griovių t.t. Kai kurios Klaipėdos gatvės vadinamos medžių, gėlių vardais : Gluosnių, Beržų t.t. Nedaug gatvėvardžių su gyvūnų, paukščių vardais: Gulbių, Lapių. Nors Klaipėda nuo seno yra uostamiestis, čia gyveno nemažai įvairių tautybių žmonių, tačiau svetimšalių vardais gatvėvardžių beveik nebuvo.
Po 1923 metų, kai Klaipėda buvo prijungta prie Lietuvos, kai kurie gatvių pavadinimai buvo pakoreguoti. Tačiau provokiškas magistratas, naudodamasis palikta autonomijos teise, šių korektūrų nenorėjo pripažinti. Todėl kai kurios gatvės turėjo dvigubus lietuviškus ir vokiškus pavadinimus. Pavyzdžiui, Frydricho Vilhelmo gatvę lietuviai vadino Laukininkų, Parko gatvę – Donelaičio vardu ir t.t. Atsirado lietuviški gatvėvardžiai su Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjų pavardėmis (Šerniaus, Pipiro).
Po 1939 metų aneksijos vokiečiai pagrindines gatves pervadino savo vadų vardais. Liepų alėjai teko Hitlerio vardas, Liepojos gatvei – Geringo vardas ir t. t. Lietuviški pavadinimai iš miesto planų buvo ištrinti.
Antrojo pasaulinio karo Klaipėdos gatvėvardžiai buvo skubotai pakoreguoti, nemažai jų pakeisti naujais – revoliucinių veikėjų, rašytojų vardais. Taip atsirado P. Cvirkos, M. Gorkio, Žardžių gatvė buvo pakeista į Vytauto, Laukininkų – į Pergalės, I. Kanto – į M. Melnikaitės, Pievų – į J. Janonio, Puodžių – į V. Kapsuko ir panašiai. Koreguotojai nepasitenkino, panaikinę reakcingus gatvėvardžius, bet palietė ir nemažai istoriškai vertingų pavadinimų. Iš dalies tai galima paaiškinti: jie Klaipėdoje nebuvo gyvenę, miestas buvo beveik visiškai tuščias, korektūras teko daryti ant okupantų paliktų planų.
Pakilus persitvarkymo vėjams, atgimus naujam mąstymui, atsirado poreikis giliau pažvelgti į praeitį. Vertybėmis pradėti laikyti ir senieji gatvėvardžiai, taip lengvai iššvaistyti pokario metais. Sudaryta speciali komisija priėjo nuomonės, kad senamiesčiui, kaip urbanistikos paminklui, reikia sugrąžinti visus senuosius gatvėvardžius. Tuo tarpu su dešiniąja Danės puse – buvusiu naujamiesčiu – galima elgtis laisviau: čia atkurti tik reikšmingiausių gatvių pavadinimai. Deja, karo ir pokario audroms ir griovimams nusiaubus dalį senamiesčio, naujamiesčio, Vitės ir Bomelsvitės priemiesčių, kai kuriose gatvėse nelikus nė vieno pastato, neliko ir kai kurių gatvių (ir, suprantama, jų pavadinimų). Tokia lemtis ištiko M. Šerniaus (dar kitaip Balnių gatve vadinta), Lynų, Locų, Mergaičių, Brolių, Skutėjų, Veito ir kitas gatves, kurioms grąžinti senųjų pavadinimų taip ir neteko, nes ir pačių gatvių neliko.
Sudarytoja: Vida Silkauskienė
Straipsnis paimtas iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt. Visą straipsnį galite rasti čia.
