Nusikaltėlis mėgino išprievartauti vienos Smolensko mokyklos mokinę. Po poros mėnesių mergaitės tėvas nusikaltėlį susirado ir nužudė.
"Prie manęs kibo negras dėdė"
Iš laiptinės išėjo nepaprastai graži mergaitė. Žiūriu į užkištus už ausų plaukus, saulės nugairintą vaikišką veidelį, į rankas ir nesiryžtu užduoti klausimą, ar Tania supranta, kas nutiko. Pasirodo, viską supranta.
- Prie manęs kibo negeras dėdė, toks Valera. Jis gyveno netoli mūsų, - vos girdimu balseliu pasakoja mažoji. - Įsitempė į savo butą, nusimovė kelnes, liepė man nusirengti ir tylėti. Jei cyptelėsiu, grasino, kad užmuš. Aš surikau. Jis pradėjo mušti man per veidą, sakė, kad jei neužtilsiu, jis muš mane, kol mirsiu, o po to pasigaus mano keturmetį broliuką ir darys taip kaip man. Bet iš tos baimės aš nesilioviau rėkusi.
Negerasis dėdė Valera, pravarde Demidas, o iš tikrųjų - Valerijus Demidovas, gimęs 1965 metais, keturiskart teistas, bedarbis, girtuoklis, vagis ir prievartautojas (neseniai už tai buvo atlikęs septynerių metų bausmę). Panašu, kad visiškai pragėręs smegenis ir sąžinę. Nuo jo pabėgo net žmona ir motina. Jis taip žemai puolė, kad įsilauždavo į kaimynų butus, išlupdavo iš šaldytuvų aliuminines dalis ir parduodavo už puslitrį.
Tania viską prisimindama net virpa:
- Tai buvo ne pirmas kartas. Vieną dieną vaikščiojau su drauge, o jis priėjo, suėmė man už smakro, prisitraukė ir pabučiavo į lūpas. Įsakė niekam neišplepėti, antraip būsią dar blogiau. Išsigandusi apie tai niekam nieko nepasakojau, bet vis bijojau, kad jis manęs kur nepatykotų.
O jis patykojo... Mergaitę išgelbėjo kaimynas, išgirdęs mažosios šauksmus ir įsiveržęs į priplėkusį V. Demidovo butą. Tania, nuo ašarų ir kraujo šlapiu veidu, buvo apimta isterijos priepuolio. Mažosios tėvai tuoj pat parašė pareiškimą prokuratūrai, bet Demidas dingo.
Paprasta istorija
Bet žmonės jį matydavo tai turguje, tai aludėje, tai "taške", kur galima įsigyti pilstuko ir narkotikų.
O prokuratūros darbuotojai V. Demidovo ieškojo, bet kažkodėl nerado. Palaipsniui dėl to, kad nėra nusikaltimo sudėties, bylą nutraukė (gi buvo tik mėginta išprievartauti).
- Norite paklausti, kodėl mes neveikėme? - paskuba pats sau užduoti klausimą Smolensko Uždnieprio rajono prokuratūros vyriausiasis tardytojas Olegas Nikonorovas. - Visų pirma, žmonės nenoriai padeda teisėsaugai. Jie kur kas mieliau apie V. Demidovo buvimo vietą papasakojo mergaitės šeimai nei mums. Antra, mūsų atlyginimai tokie, kad nėra stimulo stengtis. Trečia, jaunam bendradarbiui, vykdžiusiam paiešką, matyt, nepakako patirties.
Tuomet paieškų ėmėsi pats Tanios tėvas. Jis Demido ieškodavo kasvakar po darbo iki trečios valandos nakties. Tikrino rajoną po rajono. Greitai jis išsiaiškino nusikaltėlio buvimo vietą. Padedant užjaučiantiems vyrukams, už porą stiklinių ugninio vandens sutikusiems prisidėti, jį surišo ir atvežė į rūsį greta savo namo, kad duktė patvirtintų, ar tai - jos skriaudikas.
Pratrūko
Michailas buvo puikus tėvas. Jis daug užsiimdavo su Tania: kartu mankštindavosi, vedė į karatė treniruotes, grūdino. Mergaitė augo linksma, labai gerai mokėsi, mylėjo gyvūnus... Taip buvo tol, kol iš "zonos" nebuvo grįžęs kaimynas Valerka-Demidas.
- Aš nenorėjau jo nužudyti. Norėjau tik sučiupti ir atiduoti milicijai. Net paskambinau, kad atvažiuotų ir jį pasiimtų. Jis būtų buvęs nuteistas ir "zonoje" gavęs, ko nusipelnė. Su prievartautojais ten griežta kalba.
Michailas susivaldo. Tik virpa rankos ir lūpos. Kiekvieną žodį tarsi išplešia iš savęs replėmis. Greta suolelio, ant kurio susėdę kalbamės, - rūsys, kur jis atsivedė surištą V. Demidovą ir vos ne mirtinai sumušė, kol šis visiškai pripažino savo kaltę.
- Bet aš pratrūkau, - tęsia Michailas. - Nusiunčiau dukrą namo ir daviau valią rankoms. Jis dar priešinosi, vaidino kietuolį. Išsivežė jį jau ne milicija, o greitoji pagalba. Mirė po savaitės. Laidotuvių išlaidas - 6 000 rublių - mes jau padengėme. Reikėjo padėti motinai, atvykusiai jį laidoti. Kuo gi ji kalta?
- O argi ne ji išauklėjo tokį žmogų?
- Nežinau, - trukteli pečiais pašnekovas, - kol maži - visi geri. Tik vėliau žmonėms kažkas nutinka.
- Kas?
- Pasileidžia be darbo, be normalaus atlyginimo, nuo degtinės. Na ir milicija gi nenori už grašius dirbti.
- Bet jūs pats nepasileidote, dirbate, negeriate, rūpinatės vaikais, svajojate, kad dukra baigs veterinarijos mokslus... O moka jums tiek pat, kiek prokuratūros darbuotojui, kuris jūsų istorijoje nė piršto nepajudino. Už tai jums vos nepaskyrė 15 metų nelaisvės. Na o jei visi patys ims daryti tvarką, prasidės banditizmas, įsigalės tarsi džiunglių įstatymai.
- O kad mes jau seniai tarsi džiunglėse gyvename.
Michailas tikina, kad dabar miega ramiai, nužudytas nusikaltėlis jo sapnuose nelanko. Pripažįsta, kad perlenkė lazdą, bet nubausti niekšą vis dėlto privalėjo. Sąžinė tėvo negraužia. Dievą netiki, Paskutiniojo teismo dienos nebijo.
Laiminga pabaiga?
Michailui paskirtoji bausmė - penkeri metai nelaisvės, bet jos vykdymas atidėtas. Teisėjas atsižvelgė į viską: kad pripažino kaltę, kad gerai charakterizuojamas darbe, kad išlaiko mažamečius vaikus.
Dukrelė džiaugiasi, kad tėtis liko su šeima - su ja, broliu, mama, senele. Nors mama vaikus ir ruošė, kad tėčiui gali tekti sėdėti kalėjime.
Darbe bendradarbių požiūris į Michailą nepakito. Draugai jį vieningai palaiko, tikina, kad būtų pasielgę lygiai taip pat.
Atrodytų, viskas baigėsi geriau nei buvo galima tikėtis. Bet norėtųsi visiems palinkėti, kad geriau jau dirbti savo darbą: vairuotojui - vairuoti, o operatyviniam darbuotojui - gaudyti nusikaltėlius.
