Pastaruoju metu pagaliau atėjusia vasara neturi kada pasimėgauti ne tik Kauno vyriausiojo policijos komisariato vadinamojo Žmogžudysčių skyriaus pareigūnai, bet ir ikiteisminių tyrimų tyrėjai bei juos kuruojantys prokurorai. Miestą prie Nemuno ir Neries santakos tiesiog užliejo nužudymų banga, grasinanti virsti tikra kriminaline epidemija.
Pavyduolis darbavosi plaktuku
Aleksote, viename Vinčų gatvėje stovinčio daugiabučio pirmojo aukšto Bute, šunį įleidusi kaimynė kraujo klanuose aptiko nebegyvus abu keturkojo šeimininkus. Radusi prie buto durų gailiai inkščiantį šunelį, moteris drąsiai pravėrė Jurijaus (62 m.) ir Reginos (55 m.) Amirovų duris, mat su buto šeimininkais draugavo jau daug metų ir dažnai čia lankėsi. Šį kartą Regina draugės pasitikti neatskubėjo, nes be jokių gyvybės ženklų gulėjo sukniubusi prieškambaryje. Toliau eiti viena kaimynė neišdrįso, tad ieškodama pagalbos nubėgo belstis į kitų butų duris. Netrukus keli drąsesni žmonės užėjo į kambarį ir kambaryje, ant sofos, rado Jurijaus lavoną. Manoma, kad moteris buvo nužudyta itin žiauriai - jos kaukolė daugelyje vietų buvo suskaldyta kažkokiu buku įnagiu, nors ne mažiau kliuvę ir jos vyrui. Vinčų gatvės senbuvis Jurijus anksčiau dirbo elektriku Kauno aviacijos gamykloje, kurios valdose dabar šeimininkauja UAB "Helisota", o vėliau perėjo į buvusios gamyklos katilinę, kur taip pat rūpinosi elektros įrengimais. Vyriškis garsėjo kaip puikus savo darbo žinovas, todėl prireikus kaimynai jam patikėdavo pataisyti ne tik sugedusius elektros prietaisus, bet ir televizorius. Amirovų bute iki šiol puikiausiai rodė dar sovietmečiu pagamintas televizorius, prie kurio Jurijus mėgdavo pasikrapštyti, nors vargu ar rimtus įsilaužėlius jis būtų sudominęs. Tačiau po pirminės apžiūros paaiškėjo, kad minėtas televizorius ir yra pats vertingiausias iš buto prapuolęs daiktas. Dar pasigesta tik kelių mažmožių, todėl sieti dvigubą žmogžudystę su apiplėšimu būtų buvę pernelyg drąsu. Nors įtariamojo, kuris buvo sulaikytas dar tą pačią dieną, teisėsaugininkams papasakota versija dar fantastiškesnė, bet kol kas ji nepaneigta.
Regina Amirova, anksčiau besidarbavusi Kauno "Sanito" gamykloje, dabar gyveno iš Jurijaus uždarbio ir savo antrosios grupės invalidumo pensijos. Pastaruoju metu moteris buvo panirusi į alkoholio liūną ir teieškodavo progos išgerti. Kaimynai tikino, kad juos nemaloniai nuteikdavo namo sienomis besiramstydama parduotuvės link atsinešti svaigalų svirduliuojanti Regina. Jurijus pradžioje žmonos polinkius smerkė, bet pamažu ir pats įsitraukė į šį "sportą", tik jis gerdavo kiek mažiau. Sutuoktiniams svečių nereikėdavo, mat jiems užtekdavo vienas kito draugijos, todėl kaimynų ramybės beveik netrikdydavo nei barniai, nei kivirčai. Bene vienintelis nuolatinis Reginos pašnekovas buvo beveislis Amirovų šunelis, kuris po šeimininkų žūties tapęs problema namo gyventojams. Šuo retai beišeina iš laiptinės ir nuolat kaukia prie buvusių šeimininkų buto durų. Maždaug prieš mėnesį, kai iš namų išeidamas Jurijus neblaivią savo žmoną užrakino bute, šioji, negalėdama iškęsti be įprastinės svaigalų porcijos, iššoko pro langą ir susilaužė koją, tačiau gėrynių nemetė.
Tą pačią dieną, kai buvo aptikti nužudytųjų lavonai, pareigūnai sulaikė ne per seniausiai tame pačiame name, tik kitoje laiptinėje, apsigyvenusį Ričardą Žvirblį (44 m.). Keturis kartus teistas vyriškis pastarąjį kartą už plėšimą sėdo dar 2000-aisiais ir turėjo kalėti šešerius metus, tačiau pernai bausmę sumažinus, į laisvę išėjo anksčiau. Ričardas kartais užsukdavo pas Amirovus, tačiau numanomą žmogžudystės dieną kartu su jais negėrė. Apie vidurdienį šį vyriškį kaimynai matė visiškai girtą. Ričardas prisipažino nužudęs abu sutuoktinius, tačiau negalėjo aiškiai išdėstyti savo poelgio motyvų. Vyriškis neaiškiai vebleno apie tai, jog Regina jam labai patikusi, todėl jis pavyduliavęs jos vyrui ir uždaužęs jį plaktuku. Tačiau kodėl R. Žvirblis susidorojo ir su savo išrinktąja, neaišku iki šiol. Įtariamasis gynėsi pas Amirovus užsukęs tikrai neketindamas apiplėšti, o televizorių, kurį tą pačią dieną suspėjo ir parduoti, bei kitas smulkmenas pasiglemžė "kažkaip spontaniškai". Teismas leido R. Žvirblį suimti trims mėnesiams.
Kitą dieną Prūsų gatvėje statomame name, garažo rūsyje, buvo rastas kol kas nenustatytos asmenybės apie 50 metų vyriškio lavonas. Negyvėlį aptiko rytą čia užsukęs šeimininkas, pakėlęs automatinius garažo vartus. Tik nelaimėlio vardo santrumpą (Slavka) žinojęs vyriškis jo buvo paprašęs saugoti nuo vagišių statybines medžiagas, o už tai leisdavo Slavkai nakvoti nebaigtame įrengti name. Pradžioje manyta, kad vyriškis galėjo mirti nesmurtine mirtimi, tamsoje nepastebėjęs garažo duobės ir nukritęs ant betoninių grindų, tačiau jo kaklas buvo užveržtas elektros laidu, o ant žuvusiojo nugaros aptikta mušimo žymių. Atmesta ir savižudybės versija (neva pasikarti sumaniusiam benamiui Slavkai vykdant savo sumanymą, laidas nutrūko ir vyras nukrito į rūsį) nes apžiūrint patalpas nerasta jokių tai patvirtinančių požymių. Neatrodo, jog Slavka turėjo kokių nors svečių, nes nerasta ir jokių išgertuvių pėdsakų. Statybininkai teigia, kad sargas su jais nebendravo, tik rytais pasisveikindavo. Žudikas ar žudikai iš statybvietės nepavogė jokių statybinių medžiagų ar įrankių (bent taip teigė savo valdas apžiūrėjęs šeimininkas). Manoma, kad sargas buvo pasmaugtas kitoje vietoje, o ir tik po to įmestas į garažo duobę.
