Rimantas VENCLOVAS
Sausra Lietuvoje jau tapo stichine nelaime. "Akistata" jau rašė apie džiūstančias upes ir šulinius, apie ganyklas be žolės ir miškus be uogų ir grybų. Mūsų pastebėjimus jau patvirtino ir specialistai. Mokslininkai prognozuoja, kad dėl stichijos šiemet neteksime iki 20 procentų javų derliaus, per pusę bus mažiau žieminių miežių. Pirmieji nukasti bulvių hektarai irgi pranašauja, kad bulvių derlius gali būti per pusę mažesnis. Aišku, badu nemirsim - maistui ir pašarams turėtų užtekti.
Apie karščio kenčia visi, bet, sutikime, sunkiausia žemdirbiams, kelininkams, statybininkams. Apie karščio varginamus žemdirbius ir sausros daromą žalą žemės ūkiui jau rašėme, tad šį kartą pasidomėjome, kaipgi tokius vasaros karščius iškenčia lauke dirbantys miesto žmonės.
- O ką - dirbame! - nuo kaktos braukdamasis prakaitą kalbėjo įspūdingų gabaritų privatų namą statantys statybininkai. - Vaduojamės nuo karščio ir deginančios saulės dažniausiai tik vandeniu apsiliedami. Anksčiau dar galėjom išsimaudyti šalimais iškastame tvenkinėlyje., bet dabar ir jis išdžiūvo. Dirbti pradedame anksti - 6-7 valandą, o paskui stengiamės dirbti toje statomo namo pusėje, kuri yra šešėlyje. Taip ir einam per dieną aplink: iš ryto vienoj, per pietus - kitoj, o vakarėjant - dar kitoj namo pusėj. Sunku visiems, ne tik mums. O dirbti vis vien reikia, nes pinigai iš dangaus nebyra. Juk žmonės gyvena ir dirba ir Turkijoje, ir Egipte, ir Ispanijoj - ten dar ne tokie karščiai. O šiaip tai žmogus jau turbūt taip sutvertas: jam vis negerai - tai per šalta, tai per karšta. Lyja - negerai, nelyja - vėl negerai.
Kitame statybos objekte kalbinti vyrai sakėsi su savo vadovais kiek pakoregavę darbo laiką: į darbą susirenka vos prašvitus ir pluša iki saulei pasiekiant zenitą, paskui per patį karštymetį daro kelių valandų pertrauką ir vėl dirba iki sutemos. Kai tokie karščiai, sunkiau sekasi betonavimo darbai, dėl sauso ir nevėjuoto oro be galo daug dulkių, ypač pjaustant ar skaldant plytas.
Kalbinti vyrai tiek viename, tiek kitame statybos objekte kalbėjo gana optimistiškai. Jie neatrodė nei suirzę, nei pernelyg kaitros išsekinti. Nors, kaip teigia psichologai, labai aukšta oro temperatūra, ypač prie tokių karščių nepratusiems mūsų tautiečiams, be jokios abejonės, turi įtakos psichologinei ir fizinei žmogaus organizmo būklei. Visų pirma, laikantis aukštai oro temperatūrai, prislopsta žmogaus reakcija, jis greičiau pavargsta ir dėl to būna irzlus, sudirgęs, viskuo nepatenkintas. Tokius, matyt, ir sutikome sunkiai dirbančius kelių tvarkymo darbininkus.
Kelius taisantys ir asfaltuojantys kelininkai bendrauti nebuvo linkę. Jie santūriai keiksnojo vasaros karščius, gendančią techniką, valdžią ir, aišku, menkus už tokį pragarišką darbą mokamus atlyginimus. Asfaltuojamo kelio ruože tvyrojo karšto asfalto ir bitumo tvaikas, dulkės, nuo tik ką išlyginto asfalto kilo garai. Vieni sukaitę, išvargę, saulės nudeginti vyrai kastuvais žarstė ir lygino birų asfaltą, kiti krapštėsi prie kažkodėl "užsikaprizijusio" plentvolio, stengdamiesi pataisyti gedimą. Vaizdelis išties priminė pragarą.
Panašiomis nuotaikomis gyvena ir stogdengiai. Jiems dar blogiau - dar gera dešimčia metrų arčiau saulės. Nei šešėlio, nei menkiausio pavėsio čia nerasi. Visą dieną kepinami saulės, sunkiai fiziškai dirbdami, stogus dengiantys vyrai turi dar ir nė minutei neprarasti budrumo - juk net ir vienas neatsargus žingsnis gali tapti sunkios traumos ar net mirties priežastimi. Tik jie teigia jau esą įpratę prie visokių oro sąlygų: tenka dirbti ir spiginant 25 laipsniams šalčio, ir 35 laipsniams karščio, ir esant vėjuotam orui, ir lyjant, ir sningant.
Apsilankius keliuose objektuose ir pabendravus su ten dirbančiais žmonėmis, galima susidaryti nuomonę, jog vyrai, nors ypatingu optimizmu netrykšta, bet ir neaimanuoja dėl alinančio karščio ar pernelyg fiziškai sunkaus darbo. Tik va nevienas jų lyg tarp kitko tarstelėjo, jog užsienyje už tokį pat darbą jie uždirbtų kelissyk daugiau.
