Mantas LIDEIKIS
Taksi vairuotojų darbas, ko gero, prilygsta nuotykinių filmų siužetams. Kiekviena šios profesijos žmonių nauja darbo diena atneša ką nors neįprasta. Taksistai sako, jog eidami į pamainą negalvoja apie tai, ar jai pasibaigus grįš namo - nuolatinės mintys apie ne tik kelyje tykančius pavojus galėtų pakenkti nervams. Anot vairuotojų, niekuomet nežinai, kas įsės į tavo automobilį ir ko pareikalaus.
Mušeikos norėjo "senį" pasmaugti
Visai neseniai tik per plauką sunkių pasekmių savo sveikatai išvengė Klaipėdos mieste gyvenantis 55 metų taksi vairuotojas Petras K. Vieną sausio savaitgalį į jo automobilį susirangė du iš pažiūros niekuo nekalti bernužėliai - Kretingoje gyvenantys aštuonioliktmetis Mantas Tautavičius ir metais jaunesnis Dominykas. Įkaušę vyrukai paprašė vairuotoją, kad šis juos pavėžėtų iš Klaipėdos į Kretingą. Kai sutemus keleiviai prašo vežti juos gana tolimais atstumais, taksi vairuotojams jau savaime tampa nejauku. Tačiau didelė tarpusavio konkurencija ir gana nedažnai pasitaikantys keleiviai verčia nespjauti į užsakymus.
Pavažiavus už Klaipėdos, netoli Kalotės miestelio keleiviai pareikalavo sustabdyti taksi automobilį. Tuomet ir prasidėjo tai, ko kiekvienas taksistas tikisi, bet vis mano, kad jį tai aplenks... Klientai vairuotoją užpuolė, ėmė mušti ir smaugti. Jam pavyko iššokti iš mašinos, tačiau toli pusamžis vyriškis nespėjo pabėgti - buvo pavytas ir mušamas toliau. Visa laimė, jog neliko abejingi pro šalį važiavę kitų automobilių vairuotojai - paskambino į policiją.
Skubiai atvykę patruliai dar įvykio vietoje sulaikė abu mušeikas. Užpultajam taksistui tą vakarą teko pabūti medikų globoje, žaizdos nebuvo rimtos ir vyras išleistas į namus.
Abu užpuolikai, nugabenti į policiją, šaipėsi iš savo nuotykio ir pasakojo, jog nedaug trūko, kad būtų "senį" pasmaugę. Beje, šie vyrukai policijai jau žinomi dėl plėšikavimo.
Iki šiol bijo keleivių
Trečius metus taksi vairuotoju dirbantis kaunietis Tadas Č. sakė, jog per tą laiką šitame darbe matė visko. Vyriškis parodo skersai kaktos link dešiniojo smilkinio einantį randą ir pasakoja jam nutikusią kraupią istoriją. Tai nutiko kiek seniau nei prieš pusantrų metų, rugpjūčio 19-ąją. Tadas sako, jog minėtą datą yra apsibrėžęs raudonu skirtuliuku, ir nors gimęs lapkritį, bet tą rugpjūčio mėnesio dieną taip pat visuomet išgeria už savo antrąjį gimtadienį. Profesionalo teises turintis Tadas taksi vairuotoju dirba papildomai. Dar iki įvykio nesyk buvo girdėjęs vyresnių, labiau patyrusių kolegų pasakojimų apie įvairiausius jų patirtus nuotykius, tačiau tikina manęs, jog tai tiesiog vyrų pokštai norint pasipuikuoti. Dabar Tadas jau tiki, kad dauguma tų istorijų tikrai ne iš piršto laužtos.
Tą rugpjūčio 19-ąją, kai jau ketino leistis link namų, kaip prie jo taksi aikštelėje stovinčio automobilio priėjo dviese - vyriškis ir moteris. Vyras atsisėdo greta vairuotojo, moteris įsitaisė ant galinių sėdynių. Žmonės niekuo nekėlė įtarimo, tik jautėsi, kad kiek išgėrę. Tadui tuomet pasirodė, kad jie kažko susijaudinę, tarsi būtų apsipykę, mat visą kelią beveik nesikalbėjo.
Paprašė nuvežti už Kauno, link netoli Raudondvario gyvenvietės esančios sodų bendrijos. Po kokių 20 minučių, pravažiavus Raudondvarį, keleivis paprašė pasukti į keliuką, vedantį link sodų. Tačiau nepasiekus bendrijos staiga pareikalavo sustoti. Taksometras rodė apie 30 litų. Keleivis kažką burbtelėjo, kad lyg ir daugoka, bet ką padarysi, ir ėmė kišenėse ieškoti piniginės. Paskui tarsi juokais paklausė, jog, ko gero, taksistas daug uždirba naktimis važinėdamas. Kaip tik tą minutę Tadas pajuto smūgį kažkuo kietu. Ne iš karto suprato, kas vyksta, tik pastebėjo, jog gale sėdėjusi moteris jam smogusi lyg ir tuščiu buteliu. Netikėtai užkluptas vairuotojas grįžtelėjo į ją, bet tą pačią akimirką gavo stiprų smūgį nuo vyro. Kuo jis smogė - nežino. Mano, kad gal kastetu arba kitu panašiu kietu daiktu. Smūgio būta tokio stipraus, kad loštelėjus galvai išdužo vairuotojo durelių stiklas, o pats, atsilapojus durelėms, išvirto lauk iš automobilio.
Tadas pasakoja, jog baimės nejautęs, tik kažkoks keistas lengvumo jausmas apėmė. Tačiau jėgų nebebuvo net nuo žemės pakilti. Sąmonės lyg ir neprarado, tačiau nedaug ką ir prisimena. Visas sukruvintas atsitokėjo tik po keliolikos minučių - tuomet ir pajuto varvant kraują ir didelį skausmą galvoje. Automobilis stovėjo čia pat, o skriaudikų niekur nesimatė. Iš pradžių vyras pagalvojo, jog jie, tikriausiai kieno nors išgąsdinti, pabėgo taip ir nebaigę plėšti, bet netrukus įsitikino - anaiptol. Automobilyje nebebuvo magnetolos, radijo ryšio aparatas - sudaužytas. Iš kišenės dingo ir piniginė (laimei, paklausęs kitų vairuotojų pamokymų, vairuotojo pažymėjimą ir asmens dokumentus laikė kitoje striukės kišenėje, tai šie išliko) su tos dienos uždarbiu ir asmeniniais pinigais. Prapuolė ir automobilio užvedimo rakteliai. Juos plėšikai greičiausiai švystelėjo kur į laukus, kad negalėtų greitai leistis į kelią ieškoti pagalbos. Rasti taip ir nepavyko.
Ištinusia galva, kruvinu veidu nukentėjėlis nuėjo apie porą šimtų metrų, kol prisibeldė į vieną iš sodų namelių. Atidaręs duris žmogus vos nenualpo išvydęs baisiai kraujų ištepliotą, krešuliais aplipusį žmogų.
Tadas prisipažįsta, jog tuomet atsirado žmonių baimė, iki galo neišnykusi ir dabar. Jis bijojo net ir tų, kurie ateidavo pas jį į ligoninę - kolegų, policininkų. Dar ir dabar būna, jog net menkiausią įtarimą sukėlusių keleivių Tadas nebeveža net mieste, negali atsikratyti minties, kad vėl bus užpultas. Tačiau tikisi, jog su šiuo psichologiniu kompleksu pavyks susitvarkyti. O anuo metu nusikaltėlius pradėjusiems gaudyti pareigūnams netgi negalėjo kuo nors padėti, niekaip nesisekė prisiminti bent kokios užpuolikų požymių detalės. Viskas tarsi išsitrynė. Kiek Tadas žino, jie taip ir nebuvo sučiupti.
Šiandien Tadas vengia dirbti iki vėlumos ir vežti įkaušusius keleivius į užmiestį net ir dieną. Be to, yra apsiginklavęs - po sėdyne turi guminę lazdą, o kišenėje - ašarinių dujų balionėlį.
Genys margas, keleiviai dar margesni
Pasak taksi firmos "Smūgis" vairuotojo Ginto T., taksi automobilius vairuojantiems vyrams tenka būti ne tik pasirengus susigrumti su užpuoliku ar užpuolikais, bet ir neretai imtis psichologų vaidmens. Tai dažniausiai nutinka tada, kai tenka gabenti pernelyg daug išgėrusius keleivius. O Gintui, pasak jo paties, yra tekę gabenti daugybę svaigalų (ne tik alkoholio) prisišniaukštusių klientų. Kai kurie iš jų tikrai būna nenuspėjami.
Pasak Ginto, kartą Kauno centre jo automobilį rankos mostu sustabdė solidžios išvaizdos prabangiu kostiumu vilkintis vyriškis. Šiam įsėdus į mašiną tapo aišku, kodėl žmogus vargais negalais ant kojų teišsilaikė ir vis stulpą alkūne ramstė. Tačiau paklaustas, kur vežti, šis Gintą užsipuolė, kad ne pirmą kartą važiuoja su taksi ir visi vairuotojai žino, kur jis gyvena. Beveik čia pat keleivis ir "nulūžo". Ką daryti tokioje situacijoje? Pasak pašnekovo, išmesti lauk visiškai girtą žmogų lyg ir negalima. O kur vežti, taip pat neaišku. Tačiau žinodamas, jog vyras jau nesykį yra naudojęsis taksi paslaugomis ir kiti vairuotojai jį pažįsta, Gintas leidosi nuo vieno automobilio prie kito. Kažkurioje aikštelėje girtąjį keleivį iš tiesų pažino ir pasakė, kur šis ponas gyvena. Nuvažiavus iki šio namų Gintas jau svarstė, kaip ji dabar reikės iš mašinos iškrapštyti, tačiau keleivis prie namų pats pakirdo. Pamatęs savo kiemo vartus patenkintas sumurmėjo: "va, matai, norėjai ir radai, ir nėra ko daug klausinėti". Už gerą taksisto darbą keleivis sumokėjo tiksliai tiek, kiek rodė taksometras - devyniolika litų penkiasdešimt centų - ir dar palaukė gražos iš dvidešimtinės. Gintas prisipažino tikėjęsis gauti gerų arbatpinigių, bet kostiumuotasis atsakęs, kad verslas yra verslas ir viskas turi būti suskaičiuota iki paskutinio cento.
Pasitaiko ir kitokių. Vienas girtuoklis, prabusdamas iš girto snaudulio kelionės iš vieno miesto galo į kitą metu, porą kartų stabdė automobilį ir išlipęs iš mašinos vis kvietė Gintą muštis. Kai tai įvyko trečią kartą, vairuojas girtuoklį paprasčiausiai apvažiavo ir paliko viduryje gatvės laukti, gal tikrai pasitaikys koks mėgėjas pasimušti.
Kitas taksi paslaugų mėgėjas (Ginto žiniomis, vienas iš Kauno menininkų) įsigudrino važinėtis dykai. Ant jo kabliuko taip pat buvo pakliuvęs ne vienas vairuotojas. Netoli Laisvės alėjos Ginto taksi sustabdęs vyriškis su ponia paprašė nuvežti į Žaliakalnį. Pasiūlė nejungti taksometro, nes esą kelionė netolima, o už paslaugą sakė sumokėsiąs dešimt litų. Kelionė turėjo trukti maždaug ketvertą minučių, todėl Gintas nesispyriojo dėl tokio honoraro. Tačiau pasiekus nurodytą adresą, dama išlipo, o keleivis iš kišenės išsitraukė penkių šimtų litų banknotą. Paaiškino, jog smulkiau neturi. Gintas, pažvelgęs į savo piniginę, pamatė, kad keturių šimtų devyniasdešimties grąžai taip pat neturės. Kol svarstė, ką čia daryti, keleivis paprasčiausiai išlipo iš taksi ir burbtelėjo, jog liksiąs skolingas. Tą pat akimirką dingo už damos jau paslaugiai atvertų namo vartų. Tiek jį ir tematė. Suprantama, skolos niekada neatidavė. Dar kelis kartus ta pati pora stabdė Ginto taksi, tačiau šis jau apsimesdavo jų nematąs. Vėliau pasišnekėjęs su kolegomis sužinojo, jog šį triuką menininkų porelė "pakiša" daugeliui, ypač naujokų. Geriau juos pažįstantieji neima arba atsisako vežti. Pasak Ginto, kai kurie kolegos įtaria, jog net ir ta penkišimtinė, ko gero, netikra.
Drąsos suteikia kolegų palaikymas
Su plėšikais yra tekę susidurti ir Gintui, tačiau jis tą kartą ištrūko sveikas ir beveik nenukentėjęs, o į skudurus gavo mėginusiesi pasigviešti jo turtą. Vieną vakarą pora jaunų vyrukų jį paprašė nuvežti nuo Kauno autobusų stoties iki Romanių. Šilainių mikrorajone, pasiekus tamsią Baltų prospekto atkarpą, keleiviai netikėtai paprašė sustoti, mat vienam "alus pramušė". Tačiau vos tik stabtelėjus automobiliui, vienas vyrukas atstatė į vairuotoją, kaip dabar sakoma, daiktą panašų į pistoletą, o kitas atlenkė peilį. Tačiau vairuotojo, pasirodo, nepėsčio būta, neketino jis lengvai išsiskirti su tos dienos uždarbiu. Apsimesdamas, kad ima iš dėžutės prietaisų skyde pinigus, ištraukė aerozolinį purškiklį automobilio salono detalėms blizginti. Viena ranka ištraukęs pistoletą to visai nesitikėjusiam plėšikui iš rankos, papurškė į akis balionėlio turinio. Tada iššoko iš automobilio dar nutverdamas radijo ragelį ir skubiai į jį pasakė kur yra ir kas nutiko. Išvirtę iš paskos plėšikai dar mėgino su užsispyrusiu taksistu susidoroti lauke, tačiau nespėjo - greičiau nei po trijų minučių į įvykio vietą atlėkė bent trys tu metu Šilainiuose buvę taksi automobiliai. Na ir užkūrė pirtį plėšikams!.. Kai atvyko iškviesti policininkai, plėšikams jau teko laukti medikų - vienam reikėjo siūti perkirstą lūpą, kitam gipsuoti išsuktą ranką.
Geriausias ginklas, pasak taksisto Ginto, laiku pranešti apie nelaimę per radiją. Tai padaryti įmanoma, tik reikia turėti drąsos. Ne vienam yra pasitaikę, jog pamatę, kad per radiją pranešė apie užpuolimą, plėšikai šaudavo tolyn tarsi zuikiai. Nesvarbu, ar tos pačios įmonės, ar konkurentų ekipažai - visi solidariai leidžiasi į pagalbą kolegoms. Nes tik taip galima jaustis nors kiek saugiam šiame darbe.
Ir vis dėlto kas laiko daugelį vyrų šiame gana pavojingame darbe? Visi kalbinti vairuotojai atsako bemaž vienodai - dirba ne vienerius metus, įpratę, be to, ne taip jau dažnai tenka susidurti su probleminiais keleiviais. Daugelį vilioja geras darbo grafikas, galimybė dirbti laisvai. Kiti šiame darbe mato ir tam tikros romantikos. Nors daugelis tikina - jei rastų geresnį darbą, išeitų nedvejodami
