Remigijaus RAINIO ir Rolando ŠMIGELSKIO fotoreportažas
Dažniau važinėjančiųjų po Lietuvą akys jau senokai priprato prie irstančių nebaigtų statyti pastatų, sugriautų ar išdraskytų fermų bei gyvulininkystės kompleksų griaučių, prie negyvomis langų kiaurymėmis į kelią besižvalgančių apleistų sodybų. Tokiais vaizdeliais vis rečiau stebisi ir laisvai po šalį skersai išilgai šmirinėjantys turistai, kuriems mūsų atgimimo pradžioje tai buvo neprilygstama atrakcija, skatinanti skubiai išsitraukti fotoaparatus. Kurgi ne! Gali užfiksuoti kone autentišką karo kurioje nors buvusios Jugoslavijos šalyje ar kitame karštame pasaulio taške padarinių vaizdelį, nerizikuojant nei papulti po kulkomis, nei būti sužeistam minų skeveldrų. Ir tik mūsų turistinių firmų bėda, kad nesugebėjo įtraukti šių vaizdingų griuvėsių į savo maršrutus ir juose suorganizuoti pramogų ištroškusiems vakariečiams ne kokias nors banalias dažasvydžio kautynes, o tikras lietuviškų raganų puotas, vaiduoklių šou ir jungtinių bildukų orkestrų vidurnakčio koncertus. Baigiame prarasti ir kitą architektūrinio paveldo dalį - molinius statinius. Vis rečiau mūsų kaimuose ir miesteliuose galima aptikti autentišką iš molio nukrėstą tvartelį ar sandėlį, jau nekalbant apie gyvenamuosius pastatus, nors dar 1939 metais, kaip teigia istorikai, moliniai pastatai sudarė 17,6 procento visų Lietuvos pastatų.
Molis - ne brolis?
Manoma, kad namai ir kiti pastatai iš molio mūsų krašte daugiausia buvo statomi ten, kur augo mažiau miškų, todėl "molinukų" veikiausiai neaptiksime Dzūkijoje, kur molis, kurio kituose regionuose gali pasikasti net savo kieme, - deficitinė medžiaga. Paskutinių tyrinėjimų duomenimis, greičiausiai molinių pastatų aptiktume Klaipėdos, Kretingos, Šilutės, Tauragės ir Jurbarko rajonuose, nors ir ten jų liko nedaug. Pakruojo rajone, Rozalimo apylinkėse, veikia Emilijos Daugvilienės sodyboje dar 1881 metais iš molio drėbta kalvė, kurios žaizdrą, talkindamas kaimynams kalvystės paslaugomis, užkurdavo jos senelis. Molinis tvartas griūvančiomis sienomis tebestovėjo ir Utenos rajono Noliškio dvaro sodyboje. Kadangi žodis "molis" mūsuose laikomas lyg ir turinčiu paniekinamą atspalvį (prisiminkime kad ir Molio Motiejų bei kitus panašius pasakymus), todėl nenuostabu, kad molinius pastatus jų savininkai stengdavosi visokeriopai maskuoti, aptinkuoti, apmūryti. Nuo vandens poveikio atsiradusios spragos būdavo užtaisomos plytomis, o esant bent mažiausiai galimybei šiuos pastatus nugriaudavo. Ypač sparčiai "molinukai" nyko sovietmečiu, vienkiemius iškeldinant į gyvenvietes.
Nuo kumetyno iki dvaro
Šilutės rajono Pempinės kaime stovi iš viso penki namai, tačiau net trys iš jų - drėbti iš molio. Gal terminas "drėbti" nelabai tinka apibūdinti dviaukščiam dvarui, tačiau taip gali pasakyti apie du buvusius kumetyno pastatus, kuriuose iki šiol gyvena žmonės. Nors vienoje kaimo gatvės pusėje jau kone nuo pokario su sūnumi Kęstučiu gyvenanti Genovaitė Urbonavičienė skundėsi kartais virstančiomis sienomis ir rodė gausius mūrinius "intarpus", išmarginusius jos namą ir kitus pastatus tarsi kokius sudėvėtus kailinius lopais. Kai išsikėlė kitoje namo pusėje gyvenusi šeima, ten po kurio laiko nugriuvo kone metro storumo sienos dalis, neatlaikiusi amžinos kovos su vandeniu. Kaip tikina specialistai, molis sudarytas iš įvairių mineralinių medžiagų dalelių, kurios sudrėkusios atsiskiria, o išdžiūvusios sulimpa, todėl labai svarbu, kad nuo stogo ant sienų nepatektų vandens. Tuomet namas gali stovėti šimtmečius. Beje, šis namas, kaip ir priešais stovintis Prano Jurgilo būstas, kadaise buvo dengtas medinėmis lentelėmis, o sovietmečiu buvo padabintas šiferiniu stogu, kurį nuolat reikia taisyti. Nors abiejų namų lubų perdangos tarp medinių sijų užpildytos molio su spaliais mišiniu, tačiau jos neteka net pliaupiant stipriausiam lietui, todėl ištapetuoti kambariai atrodo visai miestietiškai. Toks dekoras savotiškai primena Džeromo K. Džeromo knygoje "Trise valtimi, neskaitant šuns" aprašytą situaciją, kai anglų miesčionis, įsigijęs namą, kurio sienos nuo grindų iki lubų buvo iškaltos drožinėtu ąžuolu, apkalė plokštėmis, tačiau natūralaus molio grožis mūsuose dar nevertinamas. Todėl Genovaitė savo būsto išorines sienas kalkėmis kasmet ir baltina, o Pranas jau įsigijo plytų, kad "dėl grožio" apmūrytų savo buveinę "per vieną plytą".
Pranas Jurgilas šiame name gyvena nuo gimimo ir nei jis, nei jo žmona iš čia keltis nesiruošia. Visų pirma, vyriškio teigimu, namas ypatingai šiltas ir per žiemą "suryja" gerokai mažiau malkų nei kaimynų mūrinukai. Kita vertus, net karščiausią vasaros dieną kambariuose maloniai vėsu, tad net virtuvėje laikomas alus per daug nesušyla. Dar viena teigiama molinio būsto savybė ta, kad jo sienos sugeria tabako dūmų ir kitokius kvapus, todėl kambariuose oras visuomet gaivus. Betvarkydamas namo užkaborius P. Jurgilas prieš keliolika metų aptiko dokumentus, iš kurių sužinojo, kad šiam molinukui jau beveik 175 metai.
Beveik žodis žodin Prano žodžius patvirtina ir maždaug už puskilometrio gyvenančios trys "dvarininkų" šeimos, privatizavusios gerai išsilaikiusius kažkokio vokiečio Dreslerio dvaro pagrindinius rūmus. Beje, maždaug prieš du šimtus metų iš molio ir šilojų mišinio statytas dvaras nė neketina suirti, nors anksčiau savo gyventojus gerokai pagąsdindavo. Vėlgi visos bėdos kildavo dėl stogo, kuris kadaise buvo dengtas čerpėmis, o dabar susilygino su "kumetynais" ir "pasipuošė" šiferiu. Nuo pat 1994 metų čia gyvenančių Vytauto ir Ėrikos Stočkų pusėje dėl sutrūnijusių perdangų sijų, net buvo pradėjusios kristi lubos. Po remonto naujieji savininkai lubas pažemino vos ne keliais metrais, tačiau net ir dabar jos gerokai aukštesnės nei standartiniuose daugiabučiuose. "Rekonstrukcija" leido Stočkams gerokai sutaupyti kuro, nors jie tebesinaudoja dar vokietmečiu dvarininko Dreslerio statytomis krosnimis. Tiesa, vieną krosnį Vytautas perkėlė į kitą vietą, bet antroji išliko nepaliesta iki šių dienų. Tris vaikus į gyvenimą išleidę V. ir Ė. Stočkai skundžiasi nebent ant aukšto lakstančiais šeškais bei žiurkėmis ir tikina, kad nors dvarininkais savęs nelaiko, iš dvaro išsikelti nenorėtų. Kitas šių rūmų bendrasavininkis Vaclovas Višinskis nepatenkintas tik senoviniais arkiniais rūsiais, kuriuose vanduo tyvuliuoja nuo rudens iki pat vidurvasario, nors maždaug už dviejų su puse kilometro būnantys Nemuno potvyniai iki čia niekuomet dar neatsirito. Tačiau Vaclovas savo rūsyje įrengė pakylą, ant kurios laiko daržoves. Šiaip drėgmės dvare niekur nėra per daug, nes molinės sienos turi savybę palaikyti pastovų jos kiekį: reikalui esant drėgmę sugeria, o pritrūkus - išskiria. Tai pastebėjo ir Lina bei Saulius Stakučiai, gyvenantys čia jau septynerius metus ir auginantys net keturis vaikus. Daugiavaikė šeima niekados neturėjo bėdų dėl prastai džiūstančių skalbinių, tačiau jei pasitaikytų tinkama proga, išsikeltų gyventi kur nors arčiau mokyklos, nes per pavasario ir rudens polaidžius vaikai vargsta, kol ją pasiekia. "Naujieji dvarininkai" vasarą dažnai sulaukia ekskursijų iš pačios Vokietijos, nes tenykščiams prūsų palikuonims molinis dvaras rūpi labiau nei lietuvaičiams. Tiesa, šeimininkai atvykėlių negali pašiurpinti pasakojimais apie vaiduoklius ar bildukus, nes jų dvare paprasčiausiai nėra. Buvo atvykęs ir ankstesnysis šių rūmų savininkas Dresleris, tačiau, kaip dabar madinga sakyti, "dvaro aplinka" svečią sutiko nesvetingai - sentimentaliam garbaus amžiaus ponui įgėlė vietinė širšė ir gerokai apkartino jo vizitą.
Ko nesunaikina laikas, sunaikina vagišiai
Savo sumanymo įsikurti iš molio pastatytoje senovinėje sodyboje turėjo atsisakyti ir Natkiškių kaimo gyventojas Pranas Budrikas, dar 1996 metais nusipirkęs Olimpijai Vykertienei priklausiusią sodybą. Pastaroji, lyg tyčia, stovėjo prie Prano nusipirktų keturių hektarų žemės, maždaug už vieno kilometro nuo Natkiškių, tad kantriai pensijos belaukiančiam buvusiam elektrikui turėjo tapti paguoda besiartinančioje senatvėje. Nors 61 metų amžiaus Pranas su žmona Stefanija turi gražius namelius pačioje gyvenvietėje, tačiau darni šeima augina net 7 vaikus, iš kurių dar ne visi įsigiję savo būstą, tad ir ketino šį namą palikti jaunėliams, o patys kraustytis į "molinuką". Naujojo pirkinio gerąsias savybes Pranas pastebėjo jau pirmąją žiemą - nekūrentoje troboje net per didžiausius šalčius vandens stiklinėje neužšaldavo vanduo, o kambaryje galėdavai drąsiai vaikštinėti ne tik be pirštinių, bet ir be palto. Todėl retkarčiais su keliais bičiuliais vyriškis užsukdavo į savo valdas išgerti alaus. Tačiau šeimininkams nuolat čia negyvenant, sodybą prie vieškelio nusižiūrėjo vagišiai. Jie pirmiausia nukirpo į ją vedančius elektros laidus, o po to išdaužė visų langų stiklus. Elektrikas Pranas elektros tiekimą atstatė ir langus vėl įstiklino, tačiau netrukus viskas pasikartojo. Vandalai suniokojo visą namo vidų, sulaužė baldus, išvertė duris ir molines pertvaras. Nepagailėjo ir kieme stovėjusio molinio tvarto, iš kurio teliko molio krūva. Ant vienos iš pastogės nukritusios lentos Pranas aptiko išdegintą šio pastato statybos datą - 1865 metai. Vagišiai nugvelbė ir dvi kieme krypavusias žąsis bei čia augintus šešis triušius. Savo jėgomis atstatyti savo nuosavybės P. Budrikas nesitiki, tačiau optimistiškai tikisi Europos Sąjungos pagalbos. Gal ten labiau domimasi moliniu paveldu, nes Šilutės muziejininkai patikino, kad pastatai iš molio į juos dominantį vertybių ratą nepatenka.
Molis sugrįžta?
O daugelyje šalių moliniai namai tampa ne tik madingi, bet ir laikomi itin prabangiais. Daug šiuolaikiškai pastatytų ir įrengtų "molinukų" galima aptikti Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV ir net Australijoje. Sugrįžta moliniai namai ir į Lietuvą. Kelis tokius namus norintiesiems padėjo nusidrėbti Alternatyvios energijos centro specialistai. Vienas elegantiškas, ekologiškas bei ekonomiškas šiuolaikinis "molinukas" išdygo Salininkuose, o kitas - Plungėje. Savininkai džiaugiasi statybos pigumu: įskaičiuojant ir vidaus įrengimą, vieno kvadratinio metro būsto kaina - apie 800 litų. Dar mažiau išleisti savo molinio būsto statybai ketina Vilniaus universiteto dėstytoja, sociologinių mokslų daktarė Zina Gineitienė, į namo iš molio ir šiaudų statybą įtraukusi visą savo šeimą. Mokslų daktarė įsitikinusi, kad jos namas nebus panašus į Nif Nifo ar Nuf Nufo šiaudinius ir iš šakų suręstus būstus, kaip pasakoje "Trys paršiukai", o prastovės šimtmečius. Juo labiau kad specialistai tikina, jog panorėjus molinį būstą galima "perminkyti" ir nusilipdyti iš naujo.
