Petras KURMELIS
Praėjusiame "Akistatos" numeryje mūsų korespondentė Irena Zubrickienė prisiminė lygiai prieš 10 metų Tian Šanio kalnuose žuvusius Lietuvos alpinistus Giedrę Abraitytę ir Alfridą Lukšą. Nors ir skaudu apie tai rašyti, tai ne vieninteliai mūsų kalnų sporto mėgėjai, kuriuos kalnai pasiėmė amžiams.
Lavina nušlavė visus
Kai kurių žuvusiųjų kūnai ilsisi Kauno Petrašiūnų kapinėse, vadinamajame Alpinistų kalnelyje, o kiti taip ir liko kalnuose. Jų atminimui Kaune pastatytas kenotafas - tai mauzoliejaus pavidalo antkapinis paminklas, kurio kape nėra mirusiojo kūno.
Sovietmečiu daugeliui Lietuvos alpinistų buvo prieinami tik Sovietų Sąjungos teritorijoje esantys kalnai. Tad daugelis mūsiškių ir žuvo, kopdami į Tian Šanio, Pamyro, Kaukazo kalnų viršūnes. Kopdami į Dych Tau viršūnę (5203 metrų) Kaukaze, žuvo Lietuvos alpinizmo organizatoriai ir vadovai Gediminas Akstinas, Vytautas Vosylius ir Feliksas Mieliauskas. Šie trys entuziastai stovėjo prie Lietuvos alpinizmo lopšio.
Pirmasis į kalnus patraukė tuometinio Leningrado Lestgafto kūno kultūros instituto studentas Gediminas Akstinas. Jis jau buvo įkopęs į kelias viršūnes Kaukaze, kai jo pėdomis pasekė irgi Leningrade, tiktai medicinos institute besimokęs, Vytautas Vosylius. Dar po metų prie jų prisijungė ir Vilniaus pedagoginio instituto studentas Feliksas Mieliauskas. Pirmieji du baigė alpinizmo instruktorių mokyklą ir paruošė daugelį sportininkų, o 1956 metais Kaune įkūrė alpinizmo sekciją.
1959-aisiais jau vasarį V.Vosylius ir F.Mieliauskas Centriniame Kaukaze įveikė Gumačo viršūnę, o vasarą - ir sunkiai prieinamas Aviacijos Piko, Andyrčio, Tian Čano viršukalnes. Vasarą kartu jau kopė G.Akstinas ir Genadijus Gračiovas.
Liepos 26-ąją ta sportinė grupė išvyko šturmuoti Dych Tau. Tai buvo aukščiausios sunkumo kategorijos kopimas. Kiekvienas žingsnis - tai kova su uolomis, sniegu, ledu. Ir kai jau rugpjūčio 2-ąją viršūnė buvo ranka pasiekiama, nuo jos pajudėjo sniego lavina... Sniegas nubloškė visus draugus žemyn. Gyvas išliko tik G.Gračiovas. Sunkiai sužeistas, jis vis tiek sugebėjo rankomis iškasti lietuvių kūnus.
Lietuviškos viršukalnės
Tais pačiais metais, tik lapkričio mėnesį, lietuvių alpinistai Paulius Normantas, Kazys Montvila ir Marytė Melinskaitė kartu su Kirgizijos alpinistų grupe šturmavo Tian Šanio kalnuose vieną neturinčią vardo Ala Tau kalnagūbrio 4250 metrų aukščio viršūnę. Šiai grupei vadovavo Kirgizijos alpinizmo federacijos pirmininkas Alimas Romanovas.
Alimas buvo ne tik geras Gedimino draugas - jam buvo dėkingas už išgelbėtą gyvybę kopiant į Ulgeno viršūnę. Alimas vykdė priesaiką, duotą Gediminui - tas, kuris liks gyvas, kito vardu pavadins viršukalnę. Bet sovietmečiu tai nebuvo taip paprasta. Alpinistų grupė įkopė į viršūnę, kurios dar nebuvo pasiekusi žmogaus koja, sukrovė ten turą iš akmenų, jame paliko Gedimino nuotrauką ir metalinę lentelę, kad viršūnė pavadinta G.Akstino vardu. Tačiau tai įteisinti pavyko tik po dešimtmečio. Sutrukdė labai paprastas dalykas - G.Akstinas buvo tremtinys.
Dar viena - 4050 metrų aukščio viršūnė - buvo pavadinta Lietuvos vardu. Taip buvo pagerbti Kaukaze žuvę trys alpinistai - V.Vosylius, F.Mieliauskas, G.Akstinas.
Tian Šanyje, Pamyre, Kaukaze yra per 20 viršūnių, pavadintų lietuviškais vardais: be jau minėtų, tai Lituanikos, Donelaičio, Čiurlionio, Dariaus ir Girėno bei kitos.
Garsino savo šalį
Gediminas Akstinas buvo alpinizmo pradininkas pokario, sovietinėje Lietuvoje. Bet ir anksčiau kai kurie lietuviai savo gyvenimą buvo susieję su kalnais. Ignas Domeika pagarsėjo Pietų Amerikos kalnuose. XIX a. viduryje jis tyrinėjo Kordiljerus. Baigęs Paryžiaus kalnakasybos akademiją, I.Domeika buvo pakviestas dėstyti į Čilę. Ten jis įkūrė aukštąją kalnakasybos mokyklą, o 1867 metais tapo Santjago universiteto rektoriumi. Prie Vakarų Kordiljerų kalnagūbrio prigludusi Andų kalnų ketera geografinėje literatūroje vadinama Domeikos Kordiljerais.
To paties amžiaus antrojoje pusėje mūsų tautietį Joną Čerskį tremtinio dalia nubloškė į Sibirą. Jis tapo žymiu mokslininku, o didžiausias jo nuopelnas geografijos mokslui - nežinomų kalnų, esančių Kolymos, Anadyrės ir Janos upių rajone, atradimas. Kalnynas, stūksantis Jakutijoje ir savo apimtimis pralenkiantis Kaukazą, vadinamas Čerskio vardu. Kitas Čerskio kalnagūbris driekiasi Užbaikalėje, o dvi jo vardo viršukalnės kyšo Baikalo ežero pakrantės keterose.
Pamyro pionieriumi vadinamas Konstantinas Aris. Šio mūsų tėvynainio surinktomis entomologinėmis kolekcijomis didžiuojasi ne vieno universiteto gamtos muziejai, o dvitomis, kuriame autorius aprašė savo rizikingas keliones Vidurinės Azijos kalnuose - unikali knyga.
Žinomas keliautojas Antanas Poška net du kartus perkopė Himalajų kalnus bestudijuodamas Indijoje, Bombėjaus universitete. Jo bei Mato Šalčio kelionės, reportažai bei knygos kaitino skaitytojų vaizduotę. Kompozitorius ir dailininkas M.K.Čiurlionis 1904 metais kopė į Kazbeką, prieš Pirmąjį pasaulinį karą rašytojas A.Vienuolis-Žukauskas gyveno Kaukaze, susižavėjęs alpinizmu buvo ir rašytojas Balys Sruoga.
Gyvenimą užbaigė kalnuose
Kalnai klaidų neatleidžia - tai gal ir banalūs žodžiai, tačiau tai tiesa ir nieko čia nepadarysi. Sovietmečiu su kalnais juokauti nebuvo leidžiama. Alpinistai buvo ruošiami pagal griežtą sistemą. Tik įveikęs lengvesnį kalną, gaudavai leidimą šturmuoti sudėtingesnį maršrutą. Ir vis tiek be nelaimių neapsieita.
1971 metais, kopdamas į Koronos viršūnę Tian Šanyje, žuvo Konstantinas Zubovas.
1981 metais per alpinistų varžybas mirė Romualdas Bajoras.
1982 metais sniego lavinoje Pamyre žuvo Eugenijus Bajoras.
1989 metais, kopdamas Mšatkos siena Kryme, žuvo Algis Gudelis.
1989 metais, kopdamas į Ajutoro viršūnę Tian Šanyje, žuvo Rūstenis Varneckas.
1990 metais per griūtį Lenino viršūnės rajone Pamyre žuvo Sergejus Moisenka.
1990 metais Himalajuose, leisdamasis nuo Daulagyrio viršūnės, dingo be žinios Dainius Makauskas. Jis pirmasis iš Baltijos šalių sportininkų buvo gavęs "sniegynų tigro" vardą. Šis vardas buvo suteikiamas įveikusiam visas keturias buvusioje SSRS teritorijoje esančias aukštesnes kaip 7000 metrų viršūnes.
Tais pačiais metais dingo Giedrė Abraitytė ir Alfredas Lukšas, apie kuriuos rašėme praėjusiame numeryje.
1998 metais leisdamasis nuo Katyntau viršūnės (4979 metais), žuvo jaunas alpinistas iš Vilniaus Andrius Marazas. Pasiekęs išsvajotą tikslą, su dar dviem alpinistais Andrius leidosi žemyn. Kai atrodė, kad liko lengviausia maršruto dalis ir kai alpinistai jau ėjo nebesusirišę virve, Andrius paslydo ir žemyn galva įkrito į negilų, gal kokių 3 metrų plyšį. Atskubėję bendražygiai vaikiną dar rado gyvą, bet netrukus jis mirė.
Šiemet rugpjūčio mėnesį tragiška lemtis Pamyro kalnuose ištiko koncerno SBA personalo viceprezidentę Astą Jaloveckienę. Jauna moteris užkopė į maždaug 4 kilometrų aukštį, jai pasidarė blogai ir netrukus prarado sąmonę. Ekspedicijos dalyviai ją skubiai nunešė žemyn, tačiau medicina jau niekuo padėti negalėjo. Užsigrūdinusi sportininkė, nuo mažens buvo pamėgusi kalnus ir mirė, ko gero, nuo kalnų ligos. Žmogus kopdamas į viršų turi priprasti prie mažesnio deguonies kiekio, aklimatizuotis. Šį kartą galbūt buvo paskubėta pernelyg greitai užkopti į tokį didelį aukštį.
Nepaisant jokių taisyklių
Taip dar kartą pasitvirtino sena tiesa, kad kalnai klaidų neatleidžia. Dabar į kalnus gali kopti kas nori ir kada nori. Dažnas koks vadinamosios mūsų aukštuomenės atstovas mėgsta pasigirti žurnalistams, kad jis įkopė į kokį nors kalną. Tokia pagunda įkopti, kad paskui būtų galima pasigirti, sugundo ir rimtus žmones. Štai šiemet per atostogas į Monblaną įkopė krašto apsaugos ministras Juozas Olekas. Gerai, kad ministrui pasisekė ir jis sugebėjo ne tik įkopti, bet ir nusileisti žemyn, bet kitaip kaip avantiūra tokį kopimą nepavadinsi. Normalus žmogus pirmiausia turi pasitreniruoti, įgyti įgūdžių ir tik tada siekti viršūnės. Alpinizme techninis pasirengimas yra pagrindas.
Tose pačiose Alpėse, prancūziškoje jų dalyje, Monblane, liepos mėnesį oro temperatūrai nukritus žemiau nulio, mirtinai sušalo 4 alpinistai. Matyt, jiems irgi trūko patirties, nes jie neturėjo palapinės, o jų drabužiai buvo visiškai nepritaikyti staigioms orų permainoms.
Tomis pačiomis dienomis 50 metų belgas sušalo Italijos Alpėse, o 49 metų vokietė - maždaug už 40 kilometrų nuo Monblano.
Žuvusiųjų sąrašą papildė ir Rusijos alpinistai. Kirgizijoje kopdami į Ak Su viršukalnę, žuvo 4 studentai iš Magnitogorsko. Užkopęs aukščiausiai nusprūdo nuo vertikalios sienos ir krisdamas patraukė kitus 3 su juo virvėmis susirišusius alpinistus.
Kiekvieno alpinisto svajonė yra įkopti ten, kur dar niekas nebuvo įkopęs ir, aišku, užlipti į Everestą.
Ant aukščiausio pasaulyje kalno
Everestas, arba Džomolungma ("Dievų motina") - taip vadinama aukščiausia pasaulio viršukalnė - 8848 metrai. Alpinistams Everestas yra ne tik aukščiausio tikslo simbolis, bet ir fizinių bei dvasinių galių išmėginimas. "Susitikti su Everestu, paliesti jo karūną nuolatos vyksta pasišventėliai, atlikę apsivalymą alinančioje kopimų epopėjoje, - apie Everesto paslaptis rašė alpinistas Juozas Algimantas Krikštopaitis. - Artinantis prie viršūnės atsitinka liūdnų, o dažnai ir tragiškų įvykių. Didžiulis aukštis, deguonies stygius, stačios apledėjusios uolos, šaltis ir netikėtos audros trukdo gelbėti į bėdą pakliuvusius, išaiškinti nesėkmės priežastis".
Pirmieji prie Everesto ėmė veržtis britų alpinistai. Galop 1924 metais buvo nuspręsta šturmuoti aukščiausią pasaulio viršukalnę. Po sunkaus žygio, patyrę didelių nuostolių, Dž.Meloris ir E.Irvainas birželio 8-osios rytą, palikę šeštąją stovyklą 8000 metrų aukštyje, pradėjo kopti stačiu šlaitu. Artėjant vakarui įsisiautėjusi sniego audra prarijo abu vyrus. Tik po daugelio metų buvo aptikta šiokių tokių tos ekspedicijos likučių.
Po to praėjo daug metų, kol buvo užkariauta Everesto viršukalnė. Pirmieji tai padarė 1953 metų gegužės 29 dieną E.P.Hilaris ir Naujosios Zelandijos ir Šerpas Tenzigas Norgajus. 1975 metais į Džomolungmą įkopė pirmoji moteris - japonė J.Tabei. Iš viso ant aukščiausios viršukalnės jau stovėjo apie 800 drąsuolių. Tarp jų - ir 4 lietuviai.
Pirmasis iš mūsiškių į Everestą 1993 metais įkopė Vladas Vitkauskas. Tais metais jis savarankiškai nuvyko į Nepalą, susirado šios šalies moterų ekspediciją ir joje įsiregistravo fotografu. Tų metų gegužės 10-ąją Lietuvos vėliava suplevėsavo aukščiausioje pasaulio viršukalnėje. Po to V.Vitkauskas 1993 - 1996 metais per vadinamąjį Vėliavos žygį įkopė į visų žemynų aukščiausių kalnų viršūnes ir jose iškėlė tą pačią savo valstybės vėliavą.
Vladas Vitkauskas yra apdovanotas Tarptautiniu "Fair Play" garbės diplomu. Už tai, kad įkopęs į Everestą ir jau grįžęs į bazinę stovyklą, nors buvo žygio nualintas, nušalęs pirštus, tačiau vėl lipo aukštyn, kad nuleistų žuvusios Nepalo alpinistės kūną.
Tik 2003-iaisiais į Everestą įkopė antrasis lietuvis - Saulius Vilius viršūnę pasiekė iš Tibeto pusės. Dabar "Dievų motinos" viršūnę jau yra pasiekę Aidas Baltutis ir Darius Vaičiulis.
