Neseniai Lietuvą sudrebinusi draudimo bendrovės "Ingo Baltic" griūtis privertė sunerimti ne tik tuos 90 000 apsidraudusiųjų šioje bendrovėje privalomuoju transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu, bet ir kiekvieną Lietuvos pilietį. Tapo aišku, jog draudikais aklai pasitikėti negalima. Juolab jog vis drąsiau imamos minėti kitos rizikos laipsnį turinčios draudimo bendrovės. Minėtas problemas sutiko panagrinėti vilnietis advokatas Dmitrijus Bogdanovas, turįs nemažai praktikos ginant draudikų nuskriaustų žmonių interesus.
- Kaip jūs galėtumėte apibūdinti situaciją, susidariusią po skandalingojo draudimo bendrovės "Ingo Baltic" bankroto? Kokią įtaką tai turės visuomenei?
- Manau, kad visuomenės nuomonė apie draudikus, draudimo bendroves iki šiol buvo labiau neigiama negu teigiama. Na, o po šio fakto ji taps dar blogesnė. Kodėl? Galbūt todėl, kad draudimo bendrovė nepagrįstai žada daugiau negu gali prisiimti įsipareigojimų. Atsitikus įvykiui kyla natūralus nepasitenkinimas. Žmogus galvoja, kad jam bus atlyginta žala, o iš tikrųjų - ne. Tai liečia praktiškai bet kokį draudimą. Dabar pakalbėkim apie transporto priemonių privalomąjį draudimą. Sakykime, draudimo liudijime dėl neturtinio žalos atlyginimo įrašomos labai didelės atlygintinos sumos asmeniui, tačiau atsitikus avarijai neturtinė žala atlyginama iki 500 eurų žmogui už vieną įvykį. Taigi jei asmuo kiek rimčiau nukenčia avarijoje, jeigu jam padaromas sunkus kūno sužalojimas arba jis miršta (manyčiau, transporto priemonės draudimo sumos, kuri atlygintų turtinę žalą, pakaktų), 500 eurų tikrai nepakaks. Taigi kyla natūralus nepasitenkinimas - kad draudimas privalomasis, bet iš tikrųjų dengia tik dalį rizikos. O draudimo bendrovės bankrotas, manyčiau, yra akivaizdus Draudimo priežiūros komisijos darbo trūkumas. Tai nepakankamos priežiūros rezultatas, nes nemokumo situacija juk nesusidarė per keletą mėnesių. Draudimas už nedidelę įmoką buvo vykdomas nuo pat pradžios. Buvo dempingavimas, įmokų mažinimas, didžiulė konkurencija tarp draudimo bendrovių ir tai buvo galima numatyti iš anksto. Sakykim, Estijoje buvo pirmiau pradėta drausti privalomuoju transporto priemonių draudimu ir jau bankrutavo trys ar keturios kompanijos. Taigi žinant tokius faktus ir esant panašioms situacijoms bei palyginus įmokų dydžius, buvo galima numatyti, kad ir Lietuvoje gali taip atsitikti. Dėl to buvo galima imtis atitinkamų priemonių, daryti viską, kad panašių dalykų pavyktų išvengti. Deja, priežiūra to nepadarė. Ir nors Draudimo priežiūros komisija turi užtikrinti visų draudimo bendrovių mokumą, kontroliuoti jų veiklą, tačiau ypatingą dėmesį turėjo skirti toms bendrovėms, kurios vykdo privalomąjį transporto priemonių draudimą. Manau, kad Draudimo priežiūros komisijai trūko ryžto ir valios.
- O kas gali paneigti, kad tai buvo daroma sąmoningai, už tai iš anksto gavus ar pažadėjus duoti tam tikrą atlygį? Beje, kodėl kyla tokie įtarimai? Juk teko girdėti, kad buvo surinktos didžiulės įmokų sumos, o išmokėta tik jų dalelė. Tad kurgi dingo pinigai? Ar jums, kaip teisininkui, nekyla klausimas, kaip gali bankrutuoti įmonė, jeigu surinkta žymiai daugiau pinigų nei išmokėta atlyginant žalą?
- Aritmetiškai vertinant, pinigų buvo surinkta tikriausiai daugiau nei išmokėta. O kodėl nemokumas tapo bankroto pagrindu, kur išleisti pinigai, turėtų būti rimtai nagrinėjama. Galbūt net prireiks teisėsaugos organų, kad jie išsiaiškintų visas tas priežastis, nes tik jie gali atsakyti ir į šio klausimo pirmąją dalį...
- Konkrečiu atveju nukenčia eiliniai asmenys, vairuotojai, kurie buvo priversti apsidrausti privalomuoju transporto priemonių draudimu. Kas dabar tokiais asmenimis turėtų pasirūpinti?
- Vėlgi manyčiau, kad tai yra teisės aktų trūkumas, nes kaip Draudimo priežiūros tarnyba, taip ir Draudikų biuras traktuoja, kad draudimo sutartys jau pasibaigė įsigaliojus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi žmonės praktiškai tą pačią dieną, kai įsigaliojo minėta nutartis, netenka draudimo apsaugos ir visų pirma bus baudžiami Eismo priežiūros tarnybos pareigūnų, kad važinėja su negaliojančiais polisais, o atsitikus avarijai, vėliau, regreso tvarka pateikus regresinį reikalavimą iš Draudikų biuro, privalės atlyginti padarytą žalą. Manyčiau, kad tokia situacija yra taisytina ir reikėtų labiau ginti tokių žmonių interesus ta prasme, kad visą atsakomybę už avarijas, atsitikusias išduoto draudimo liudijimo galiojimo laikotarpiu, turėtų prisiimti Draudikų biuras. Deja, kol kas įstatymai, reglamentuojantys draudimo bendrovių veiklą, buvo rašomi pačių draudikų, jų pačių interesams apginti. Visuomeninės arba vartotojų teises ginančios organizacijos tuos įstatymus kuriant tikriausiai nedalyvavo. Todėl natūralu, kad vairuotojų interesai yra mažiau apginti nei turėtų būti.
- Ar nukentėję asmenys, kurie dabar priversti ieškoti naujų draudimo bendrovių, galėtų, pavyzdžiui, individualiai kreiptis į teismą dėl patirtos moralinės žalos atlyginimo?
- Kadangi Vyriausybės komisija, sudaryta iš Finansų ir Ūkio ministerijų specialistų, nustatė rimtus trūkumus Draudimo priežiūros komisijos darbe, tai galėtų būti pagrindas žmonėms paduoti tą komisiją į teismą. Manyčiau, kad tai būtų visiškai naujas dalykas mūsų gyvenime. Bet jeigu mes, vartotojai, neginsime savo teisių, niekas už mus to nepadarys... Pridurčiau, jog nors įstatyminė bazė šiuo atžvilgiu yra pakankamai gera, bet drauge reikia taisyti ir draudimą kontroliuojančius įstatymus. Vis dėlto, kaip jau sakiau, patiems vartotojams reikia daugiau ryžto priversti atitinkamas valstybės institucijas rūpintis jais.
- Dėl kokių bėdų į jus kreipiasi asmenys, kokias jų problemas tenka padėti išspręsti dažniausiai?
- Nereti atvejai, kai draudimo bendrovės sumoka mažesnę išmoką dėl automobilio sugadinimo, nes patirtą žalą vertina tos bendrovės ekspertai ir galbūt sąmoningai ar nesąmoningai paskiriamos mažesnės išmokos. Naujai apskaičiavus žalą išmokėjimo suma padidėja. Būna taip, kad žalos atlyginimas išmokamas pavėluotai ir reikia daug pastangų - skambinti, rašyti įvairius raštus netgi į Draudimo priežiūros tarnybą ar kreiptis į teismą, - kad draudimo bendrovė galiausiai būtų priversta išmokėti priklausančią išmoką. Taip vyksta net dalyvaujant advokatui, o ką kalbėti, jei žmogus neturi konsultanto, patarėjo ir vienas pats betarpiškai bendrauja su draudimo bendrove. Paprastai pas mane ateina žmonės, kurie lengvai neatgauna jiems priklausančių išmokų...
- Kokie būna draudikų motyvai?
- Na, pavyzdžiui, jie teigia, jog visiškai nepriklauso išmoka, nes įvykis - nedraudiminis. Aišku, draudiminių įvykių sąrašas yra gana didelis, jis priklauso nuo taisyklių, pačios draudimo bendrovės - būtent kaip jos požiūriu traktuojamas vienas ar kitas įvykis... Šiuos dalykus reikia labai suprantamai išsiaiškinti, nes atsitikus nedraudiminiam įvykiui nukentėjėlis negali pretenduoti į draudimo išmoką. Tačiau advokato įsikišimas ar kažkoks kvalifikuotas patarimas dažniausiai iškart padeda žmogui derybose su draudikais. Vis dėlto yra atvejų, kai tenka imtis teisinių priemonių, kreiptis į Draudimo priežiūros komisiją, teismą. Beje, kreiptis į komisiją nėra būtina, nes jos sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio. Beje, ši komisija gauna nedaug skundų (pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse panašių skundų būna žymiai daugiau). Kodėl? Todėl, kad žmonės nemano, jog ji juos apgins, nes nusprendžia, kad tokie vartotojų skundai yra nepagrįsti, o skandinavai, priešingai, daug ryžtingiau gina savo teises bei parodo jų komisijos, kuri labiau gina vartotojų interesus, darbo efektyvumą.
- Ar galite įvardinti, kiek ilgiausiai teko po įvykio laukti išmokos kuriam nors jūsų klientui?
- Kalbant apie transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, toks išmokų "išieškojimas" tęsiasi nuo 6 mėnesių iki vienerių metų. Įsipareigojimai tų draudimų, kurie privalo atlyginti pačiam žmogui (sveikatai) ar jo turtui padarytą žalą, paprastai įvykdomi daug greičiau. Kodėl? Mat civilinės atsakomybės draudimo išskirtinis požymis yra tas, jog turi būti nustatytas žalos dydis, gauti reikalingi dokumentai iš teisėsaugos organų apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, apie jo pabaigą, ekspertų išvados, o kartais net prireikia laukti teismo sprendimo ir t. t. Dėl to lėšų išmokėjimo procesas yra ilgesnis. O žmogus gali sirgti ilgą laiką ir labai gaila, kad kartais draudimo bendrovės laukia galutinės išvados tam, kad išmokėtų lėšas, o neišmoka žalos atlyginimo dalimis...
- Vadinasi, išmokas nukentėjėliams draudimo bendrovės vilkina, savo įsipareigojimus vykdo nenoriai?..
- Negalėčiau pasakyti, kad draudimo bendrovės tai daro noriai, su džiaugsmu, nors taip turėtų būti. Juk žmogus sumokėjo įmoką ir atsitikus įvykiui draudikas privalo vykdyti savo įsipareigojimus. Kodėl jis taip nedaro arba kartais nedaro, atsakyti paprasta. Juk kuomet draudimas pigus, atsitikus įvykiui nenorima išmokėti didesnės išmokos.
- O dabar būtų įdomu išgirsti jūsų, kaip teisininko, patarimus, į ką turėtų atkreipti dėmesį besidraudžiantis žmogus, kaip sudaryti draudimo sutartį, kad atsitikus nelaimei galėtų labai paprastai išsireikalauti tai, kas jam priklauso?
- Aišku, prieš pasirašant draudimo liudijimą, pirmiausia reikėtų labai įdėmiai perskaityti sutartį, skirti jai daugiau laiko. Tiesiog būtina iš agento paimti taisykles ir jas išstudijuoti. Nes po sutarties pasirašymo tas studijavimas neturės reikšmės, nebent bus galima nutraukti sutartį, jeigu žmogus supras neapsidraudęs nuo visų galimų rizikų. Na, o dabar dauguma skubiai pasirašo sutartis net neskaitę nei jų, nei taisyklių, kurios yra sutarties pasirašymo pagrindas, manydami, jog yra visiškai apsaugoti. Beje, reikėtų priminti, jog taisyklės yra didelės apimties, gana sudėtingos.
- Sakykite, o ar yra galimybė pasidomėti būsimosios draudimo bendrovės patikimumu, jos finansine situacija, kuri taip pat gali turėti įtakos atsiimant išmokas?
- Jeigu žmogus turi pakankamai kvalifikacijos ir tie skaičiai iš pelno bei nuostolių ataskaitos jam bus suprantami, be abejo, pasidomėti galima. Tokia statistinė informacija (apie surinktas įmokas, išmokėtas sumas, įvykių skaičių ir t. t.) yra vieša. Ją galima rasti internete, Draudimo priežiūros komisijos puslapiuose. Be abejo, tuo domėtis reikėtų, nes matome, kad pats faktas, jog egzistuoja Draudimo priežiūros komisija, dar nereiškia, jog draudimo bendrovė nebankrutuos.
Kalbėjosi Ramutė PEČELIŪNIENĖ
