Irena ZUBRICKIENĖ
Šiandien Marijampolės apskrities policijos ataskaitiniame susirinkime bus iškilmingai pagerbtas Marijampolės savivaldybės Sasnavos apylinkės inspektorius ROMAS ŽEBRAUSKAS (38 m.), kuriam prieš kelias savaites buvo suteiktas "Lietuvos kaimo spindulio" titulas. Taip pagerbti sąžiningai dirbančius ir padoriai gyvenančius kaimo žmones yra sumaniusi Lietuvos žemės ūkio ministerija.
Minėtas konkursas šiemet vyko jau trečius metus. Tarp kelių naujų nominacijų buvo ir "Kaimo policininko" nominacija. Ją pelnė Sasnavos seniūnijoje esančių kaimo bendruomenių "įskųstas" Romas Žebrauskas. Kadangi tuo metu, kai Vilniuje buvo sukviesti visi laureatais tapę įvairių sričių "Kaimo spinduliai", Romas sirgo, iš medžio išdrožtą Angelą - nugalėtojo sėkmės ir įvertinimo simbolį - į Suvalkiją parvežė Marijampolės policijos nuovados vadovas Arvydas Magonitaitis. Kai kalbėjomės su į darbą sugrįžusiu Romu, jis buvo dar nematęs savo dovanos, laikinai "saugojusios" nuovados viršininko kabinetą.
Su kaimiečiais - maloniau
Susitikti ir pabendrauti su Lietuvoje pagarsintu kaimiškosios apylinkės inspektoriumi R. Žebrausku nebuvo lengva: pareigūnas atsikalbinėjo motyvuodamas jį užklupusia liga, vėliau - skubiais darbo reikalais, kol galiausiai, pasikalbėjus su Romo kolegomis, paaiškėjo turbūt didžiausia nukeliamo susitikimo priežastis - inspektoriaus kuklumas.
- Kuo daugiau dirbti, o ne kalbėti - toks yra mūsų Romas, - apie pavaldinį sakė nuovados viršininko pavaduotojas Algimantas Jaškauskas. - Jeigu darbo ėmėsi Romas, galima būti ramiems, kad viskas bus atlikta nuo pradžios iki galo.
Galbūt tai paaiškina ir paties Romo, paklausto, kodėl, kurį laiką dirbęs Marijampolės policijos komisariate, jis, miesto gyventojas, prieš pustrečių metų tapo kaimiškosios apylinkės inspektoriumi, atsakymą.
- Ankstesnis darbas buvo sunkesnis, - lakoniškai atsakė Romas ir tuo labai nustebino, kad respublikinio įvertinimo sulaukė sunkumų bijantis pareigūnas, bet tuoj pat, pašnekovui po pauzės pratęsus mintį, nustebimas dingo. - Sėdėti kabinete ir pildyti, dėlioti popierius - man sunku. Kur kas maloniau su žmonėmis. Ypač - kaimo, nes jie yra paprastesni, nuoširdesni, rūpestingesni, smalsesni, atviresni, draugiškesni - nesugadinti. O miestiečiams rūpi tik jie patys, jie nekreipia dėmesio į kitus, dažniausiai "nieko nežino", "nieko nemato".
Ne visi pareigūnai vienodi
Policijoje R. Žebrauskas darbuojasi jau 16 metų - kai tik baigė karinę tarnybą. Tai - jo vaikystės svajonė, kartais nepastebimai pakurstyta tuometėje milicijoje dirbusio Romo giminaičio - tėtės pusbrolio. Apskritai Romą nuo mažens traukė, anot jo, vyriški reikalai. Tada atrodė, kad labai svarbu tikram vyrui - būti uniformuotam.
- Todėl dabar labai apmaudu, kai dauguma piliečių tiesiog spjaudosi pašaipiais žodžiais ant pareigūnų vien už tai, kad jie - pareigūnai, tai yra uniformuotieji. Nesvarbu net, ar yra už ką keikti, replikuoti, - sakė Romas. - Skuodo tragedijos atveju - suprantu: tai didelė nelaimė, didelis gedulas dėl žuvusių vaikų. Bet juk ne kasdien taip atsitinka, ne visi pareigūnai vienodi.
Paklaustas, ar malonus jam savo aptarnaujamos apylinkės žmonių parodytas dėmesys ir darbo įvertinimas, gavus "Kaimo policininko" titulą, Romas neslėpė: labai malonus, nes tai esą leidžia suprasti, kad jį apylinkės gyventojai girdi. O tų gyventojų ne tiek jau mažai - apie 3 500. Ir aptarnaujamos teritorijos plotas nuo vieno apylinkės krašto iki kito yra didelis. Vienas iš Romo darbo metodų - atsirasti kurioje nors apylinkės vietoje nelauktam ir nesitikėtam, kai joks įvykis neįvykęs. Tada, anot Romo, žmonės pasirodo "tokie, kokie yra, o ne tokie, kokie turėtų būti". Vasarą inspektoriaus tarnybinis automobilis kaimo keliais ir keliukais praskrieja dažniau, nes taika, tvarka ir ramybe nepasižymi gamtos prieglobsčio išsiilgę asmenys. Neretai - suvažiavę iš kitų vietovių. Tuomet ir konfliktų būna daugiausia.
- Būna visko - ir ramiai išklausančiųjų mano pastabas, ir nenorinčiųjų taikiai bendrauti, - nebuvo linkęs pasakoti konkrečių situacijų Romas. - Ypač nepaklusnūs ir įžūlūs yra nepilnamečiai, galima sakyti - dar mažamečiai. Jie žino, kad už nusižengimą nebus nubausti, nes yra per jauni. Tada pareigūnui į pagalbą ateina psichologijos žinios.
Pilstuko - tik iki kelių
Sasnavos apylinkė iki šiol nepasižymėjo žiauriais nusikaltimais. Per Romo darbo laiką čia nebuvo nužudymų, užfiksuotas tik vienas išžaginimo atvejis, bet jis išskirtinis: vieniems "dirbant", kitiems - filmuojant. Daugiausia, kaip ir, ko gero, visur - smulkių vagišių, tvarkos laužytojų, triukšmadarių. Kai Romas pradėjo dirbti, buvo kur kas daugiau pilstuko prekeivių, bet dabar inspektorius jų sumažinęs iki, paties žodžiais, "tik kelių".
- Kaip? - pakartojo klausimą pareigūnas. - Negaliu atskleisti visų savo darbo užkulisių, bet būta ir dažnų netikėtų reidų, ir vadinamų užpirkimų, ir pasalų. Svarbiausia - tiksli informacija. Šioje srityje žmonės kalbūs ir atviri, nes pilstuko taškais yra daugiau nepatenkintųjų. Tada ir kova sėkmingesnė. Kai per 3 dienas 3 taškus "subombini", kiti tuoj patys susipranta, nebenori rizikuoti. Iš pradžių užkluptieji bandė tartis, kažką siūlyti, bet tą pačią akimirką suprato, kad apsiriko - veltui aušina burną. Dabar jau niekas nieko nesiūlo - matyt, "bloga" informacija plačiai pasklido.
- Ar visus apylinkės gyventojus pažįstate? - klausėme daugiau pradėjusio kalbėti pareigūno.
- Ne visus, - atsakė R. Žebrauskas. - Labiau tik tuos, kurie arba linkę nusikalsti, arba jau įkliuvę, arba yra nepakantūs netvarkai ir nusikalstamumui, tikri kovotojai su negerovėmis. Važinėdamas dažnai susutoju pasikalbėti su sutiktais ar lūkuriuojančiais gyventojais. Kone kiekvienas pokalbis, kiekviena nauja pažintis pildo apylinkės vaizdą - ir pliusais, ir minusais. Neaplenkiu ir sugrįžusiųjų iš įkalinimo vietų. Man svarbu, kaip jie gyvena, kaip mąsto. Stengiuosi parodyti, kad už praeitį jų nekaltinu - tik tegul grįžę pradeda gyventi dorai. Žinoma, ne su visais iškart maloniai susikalbu. Įžūliausias, kaip minėjau, jaunimas. Atėjo toks laikas, kad "pacanams" yra jų prestižo reikalas būti teistiems, pažinusiems "zonos" gyvenimą.
- Kaip į jus kreipiasi apylinkės gyventojai?
- Vyresnio amžiaus žmonės vadina įgaliotiniu, kaip įpratę nuo anksčiau, jaunesni - inspektoriumi, nemažai yra ir tokių, kurie kreipiasi vardu. Tai dažniausiai konfliktų "gamintojai" ir dalyviai. Pavadinę mane vardu turbūt mano demonstruojantys artumą ir savumą, norą jais patikėti, kai reikia ką nors paneigti.
- Ar dažnai sulaukiate padėkų už savo darbą?
- Na, gėlių nesu gavęs, bet "ačiū" išgirstu dažnai. Kartą ūkininkė parašiusi atnešė į komisariatą padėką už išaiškintą vagystę. Bet man atrodo, kad žmonės per daug dėkoti ir neturi - juk atlieku savo tiesioginį darbą. Todėl ir tie titulai mane trikdo. Tegul jie geriau garsintų kokius nors žygdarbius atlikusius žmones, o ne privalomas savo pareigas einančius darbuotojus.
- Ar daug kam esate išdalinęs savo tarnybinio mobiliojo telefono numerį, ar juo dažnai esate ieškomas?
- Savo telefono numerio tikrai neslepiu, bet viešai jo niekur neklijuoju ir kiekvienam sutiktajam tikrai nedalinu. Jį visada pasakau tiems, kurie tuo metu turi problemų. Žinoma, kaip ir kiekvienas mano kolega, noriu turėti ir asmeninį savo gyvenimą, ir laisvalaikiui skirtą ramų laiką. Jeigu dalinčiau savo telefono numerį, būtinai būtų tokių, kurie skambinėtų tyčia, žaisdami pranešinėtų melagingą informaciją, specialiai prikeldinėtų naktimis. Tai būtų žmonių, kurie nepatenkinti tvarka, kerštas mums, pareigūnams.
- Gyvenate Marijampolėje, bet atokiuose apylinkės kampeliuose esate matomas dažnai. Ar ne geriau apylinkės inspektoriui gyventi savo apylinkėje?
- Būti arčiau ir greičiau pasiekti objektą, kai reikia, yra savo apylinkėje gyvenančio inspektoriaus pliusas. Tai, kad tada tektų visas 24 valandas per parą ir be poilsio dienų būti darbe, yra minusas. Žmonės žino, kad prireikus reikia skambinti policijos telefonu, ir atvyks budintys pareigūnai. O priskirtas kaimo policininkas, patikėkite, tikrai turi ir randa ką veikti.
- Ar šeima nesipiktina, kad net ir laisvalaikiu jūs sumanote netikėtai pasirodyti savo apylinkėje ir išvykstate iš namų?
- Žmona žino ir supranta, su kuo gyvena, koks mano darbas. O sūnus, dešimtmetis Lukas, jau dabar ruošiasi mane pakeisti: skaito internete įvairias kriminalines kronikas, ten pat susiranda Marijampolės policijos tinklalapį ir nuolat jį studijuoja, domisi Lietuvos policijos reikalais.
- Ar tikite, kad sūnus, nutaręs eiti tėčio pėdomis, jau nebepriklausys nepriteklių kamuojamų ir dėl atlyginimų ar prastų darbo sąlygų dejuojančių policininkų armijai?
- Tikrai tikiu, kad mūsų policijos reikalai pamažu juda gerąja linkme.
- Ačiū už pokalbį.
"Mes mylim savo inspektorių"
Nijolė Smilgienė, Sasnavos seniūnijos seniūnė:
- Vos tik Romas Žebrauskas pradėjo pas mus dirbti, supratome, kad jis yra principingas ir reiklus pareigūnas. Didžiulis jo nuopelnas - išnaikinti pilstuko taškai. Susirenka įvairiausios informacijos, kurią tikrina. Reaguoja į pačius įvairiausius nusiskundimus. Sasnavos miestelio nebedrebina centre mėgdavę automobiliais būriuotis ir trankia muzika mėgautis jaunuoliai. Prie parduotuvių nebestoviniuoja alkoholio vergai ir neteršia aplinkos. Romas atsirenka, kaip su kuriuo žmogumi kalbėtis. Mes juo labai pasitikime.
Justinas Kailius, Gavaltuvos kaimo bendruomenės pirmininkas:
- Romas Žebrauskas nesireklamuoja ir neveidmainiauja - jis dirba savo darbą. Ir jam tai sekasi. Galima sakyti, kiekvieną dieną matomas: jeigu vyksta kokie nors renginiai, patys pasikviečiame prižiūrėti tvarką, o jeigu ramus metas, žiūrėk, mūsų policininkas vėl pravažiuoja, sustoja, kalbina. Žmonės jį greitai pastebėjo ir taip pamilo, kad netrukus pasiūlė paskirti jam "Kaimo tvarkdario" nominaciją tradiciniame bendruomenės renginyje - konkurse. Tikrai žinau: kitos apylinkės mums pavydi tokio policininko. Paprastai mūsuose dažniau pastebimos negerovės ir skandalai, todėl labai džiugu, kad tarp tų gyvenimo dėmių pastebimas ir doras bei pareigingas žmogus.
- Liucija Kailiuvienė, Gavaltuvos kaimo gyventoja, Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokurorė:
- Mes tikrai mylime savo inspektorių! Tik jo dėka kaimo žmonėms sugrąžinta ramybė. Būdavo, nepilnamečiai nusiperka senų automobilių už 100 litų, išgeria alkoholio ir dideliu greičiu važinėja po kaimą, kad pėstiesiems baisu būdavo išeiti. Romas, pasikvietęs kolegų, darė reidus, kovojo ir pasiekė, kad tokių chuliganų nebeliko. Jau nėra ir kelių litų prašinėtojų, kurie prie parduotuvės praleisdavo kone visą dieną ir savo įkyriais bei įžūliais prašymais užkabinėdavo jaunimą. Siekdamas apsaugoti pagyvenusius žmones nuo aferistų ir telefoninių sukčių pinklių, Romas prašė klebono paskelbti apie tokius tradicinius atvejus per pamokslą. Gal todėl pas mus nusikaltėliams "užkibo" tik viena moteris. Tik gerais žodžiais R. Žebrauską miniu ir kaip policijos darbą organizuojanti bei kontroliuojanti prokurorė: jeigu kokią nors bylą tiria jis, tai joje būna atlikta viskas "nuo - iki".
Karolio ZUBRICKO nuotr.:
- Apylinkės inspektorius Romas Žebrauskas - pirmasis Lietuvos policininkas, pelnęs "Kaimo spindulio" titulą
- Medinis angelas - "Kaimo spinduliais" tituluotiems šviesuoliams įteikta simbolinė dovana
