Ramutė PEČELIŪNIENĖ
- Dabar Lietuvoje beveik kiekviena diena atneša po skandalą, o neretai - ir po keletą, todėl vos atsibudus norisi kuo greičiau ant stalo atskleisti savo pamėgtą laikraštį, - neslėpdama pasitenkinimo, jog dar išgali užsiprenumeruoti net du spaudos leidinius (rajoninį bei respublikinį), pasakojo nuošalioje Upninkų gyvenvietės (Jonavos rajonas) gatvelėje gyvenanti pensininkė Elena. - Spauda man - lyg gurkšnis šviežio oro. Kai sužinau, jog "prisidirbusius" valdininkus (simpatijų nejaučiu ir daugeliui politikų) šaunuoliai žurnalistai ištraukė į dienos šviesą, išviešino jų juodus darbelius, net apsąla širdis, taip gera pasidaro... Iki šiol dalį pensijos skiriu būtent spaudai (aišku, be vaikų paramos išsiversti būtų sunku), nes man labiau patinka skaityti nei žiūrėti televizorių. Be to, jau iš pat ryto žinau, kas buvo ar bus Lietuvoje...
Gyventi be knygos negali
66-uosius savo gyvenimo metus bebaigianti moteris sakė visąlaik gyvenusi "su knyga". Anksčiau skaitydavusi daugiau laikraščių ir žurnalų, na, o dabar, kai dažniau tenka vartoti beveik kasdien brangstančius vaistus, norą kuo daugiau sužinoti tenka apriboti. Elena labai džiaugėsi, jog jai nereikia skubėti į paštą ar į parduotuvę - laikraščius visada atneša laiku nepaprastai miela laiškininkė Onutė Kazlauskienė. Esą net ir šią šaltą žiemą, kai spigino beveik 30-ies laipsnių šaltis, Onutė nė karto "nepavedė" - neteko gauti vakarykščio laikraščio...
Laikraščiams pensijų negaila
Upninkų pašto viršininkė Kristina Pužauskienė pripažino, jog dauguma seniūnijos gyventojų iš tiesų nori skaityti spaudos leidinius, tačiau ne visi išgali juos užsiprenumeruoti arba nusipirkti. Miestelyje darbo trūksta tiek jauniems, tiek vyresniojo amžiaus žmonėms, todėl menkos pajamos labai riboja jų galimybes. Vis dėlto pagrindiniai skaitytojai - vidutinio ir vyresniojo amžiaus, nes jie turi nuolatines pajamas - gauna pensijas arba kur nors dirba. Tarp seniūnijos gyventojų populiariausias yra rajoninis laikraštis "Naujienos". Pirmiausia todėl, nes jame žmonės randa beveik visą jiems reikiamą informaciją, nemažai įvairių skelbimų, televizijos programas. Ne vienas gyventojas užsisako ir respublikinių dienraščių, žurnalų. Populiariausi - šeštadieniniai numeriai. Paprastai pasirinktą leidinį skaitytojai užsiprenumeruoja mėnesiui, daug rečiau - trims. Taip daroma taupumo sumetimais. Beje, pašto viršininkė pastebėjo, jog žmonės labai vertina teisinę pagalbą, nes kasdieniniame gyvenime dažnai susiduria su nelengvai išsprendžiamais klausimais. Buvo malonu išgirsti, jog ir "Akistata" šiame krašte turi nemažai gerbėjų...
Prasidėjusi ryte, darbo diena gali baigtis tik vėlų vakarą
Upninkų seniūnijos gyventojus aptarnauja dvi laiškininkės. Onutė Kazlauskienė (55 m.), turinti gana solidžią - net 20-ies metų darbo patirtį, kasdien mina gyvenvietės gatveles, o jos kolegė - 33-ejų metų Lina Šimonienė (beje, dirbanti laiškininke tiktai dvejus metus) važinėja po kaimus. Abiem moterims tenka įveikti gana didelius atstumus. Jeigu Lina be transporto priemonės išsiversti negalėtų, tai Onutė visą Upninkų gyvenvietę apeina pėsčiomis. Visi spaudos leidiniai, laiškai, smulkios perlaidos iš karto į krepšį netelpa, tad tenka ne vieną kartą sugrįžti į paštą ir pasipildžius vėl skubėti pas skaitytojus.
Laiškininkių darbo diena prasideda 8 valandą ryto. Susitvarkę, susikomplektavę spaudą bei korespondenciją, jau devintą valandą moterys išvyksta "į trasą" - pas gyventojus. Per savaitę jos dirba 5 dienas, turi du laisvadienius - sekmadienį ir pirmadienį. Nors darbas, pradėtas aštuntą valandą ryto, oficialiai turi būti baigtas po 6-7 valandų, tačiau neretai dirbama ilgiau... Pastaruoju metu laiškininkių krepšiai gerokai pasunkėjo dėl žymiai padidėjusio laiškų kiekio. Tačiau tai nereiškia, jog žmonės vieni kitiems ėmė dažniau rašyti. Dabar kiekvienas gyventojas paštu vokuose gauna informaciją apie suteiktas komunalines paslaugas. Laiškų ypač padaugėja ir prieš didžiąsias metų šventes - Šv. Velykas, Kalėdas, Naujuosius metus, kai siunčiami sveikinimai, kai prisimenami net tolimiausi giminės, su kuriais ryšys paprastai būna labai silpnas...
Tvarkingos pašto dėžutės labiausiai rūpi laiškininkėms
Iki šiol sunku įtikinti žmones, kad reikia susitvarkyti savo pašto dėžutes. Nors pagal pašto taisykles spauda gali būti pristatoma tik į tvarkingas, užrakintas bei prie kiemo vartų (daugiabučiuose - laiptinėje) pritvirtintas dėžutes, tačiau neretai jos neatitinka šių reikalavimų, dėl to dažnai išplėšiamos, spauda pagrobiama, laiškai suplėšomi ar išmėtomi. Būdama nepaprastai stropi, laiškininkė O. Kazlauskienė visada stengiasi laikraštį ar laišką įteikti žmogui tiesiai į rankas. Mat tada žino, jog jie niekur nedings. Tad nenuostabu, jog dieną neradusi namuose adresato, skuba pas jį vakare... Korespondencija nesaugi ir bendrose pašto dėžutėse, ypač įrengtose daugiabučių laiptinėse. Mat aplink gausu ilgapirščių, kuriems norisi už dyką išgerti bokalą alaus ar stipresnio gėrimo. Tokie nesibodi išlaužti pašto dėžučių spyneles ir pusdykiai parduoti pagrobtą laikraštį ar žurnalą...
Plėšikai Upninkus kol kas aplenkia
Laiškininkėms tenka dar viena gana nelengva pareiga - išnešioti pensijas. Žinoma, moterys yra puikiai susipažinę su tam tikromis instrukcijomis, žino, kaip elgtis įvairiose situacijose, turi apsaugos priemones, tačiau nešioti nors ir ne itin dideles pinigų sumas - nėra smagu. Pašto viršininkė K. Pužauskienė apgailestavo, jog viešai skelbiami (toje pačioje spaudoje) pranešimai apie laiškininkų apiplėšimus, kuomet tiksliai nurodomos pagrobtų pinigų sumos, smulkiai aprašomos užpuolimo aplinkybės. Tai tikra "meškos paslauga" laiškininkams arba tiesioginės pamokos nusikaltėliams. K. Pužauskienės nuomone, pakaktų tiktai pranešti apie įvykdytus nusikaltimus, jų smulkiai nenagrinėjant - esą tegul tuo užsiima teisėsaugos pareigūnai. Beje, pašto darbuotojai taip pat gauna pranešimus apie išpuolius prieš laiškininkus ir juos smulkiai išanalizuoja...
Didžiausi nedraugai - palaidi šunys
Likimo valiai paliktų naminių gyvūnų šiuo metu ypač padaugėjo - jie laksto ne tik kiemuose, bet ir gatvėmis. Neretai atnešusi žmogui užsakytą spaudos leidinį ar laišką, laiškininkė nedrįsta praverti kiemo vartų, už kurių "plėšosi" didelis piktas keturkojis. Laiškininkes gerokai stebina žmonių raginimai neišsigąsti puolančio šuns. Teiginiai, jog jis nekanda, tad nieko blogo nepadarys, kažkodėl visiškai neguodžia. Gaila, tačiau gyventojai nesuvokia vieno dalyko, jog gyvūnų o ypač šunų, elgesys neprognozuojamas. Pamatę savo šeimininką, jie gali vizginti uodegas, o svetimam žmogui kibti į kojas... Beje, abi Upninkų seniūnijos laiškininkės ne kartą buvo užpultos šunų. Apylinkės inspektorius Anatolijus Bespalovas prisipažino puikiai žinąs šią problemą. Jis patikino, jog artimiausiu metu bus pradėta vykdyti rajono savivaldybės suorganizuota akcija prieš neprižiūrimus šunis - jie bus gaudomi, o neatsiradus šeimininkui - užmigdomi. Policijos pareigūnas tikino puikiai žinąs, jog neprižiūrimi šunys iš tiesų pridaro daug bėdos - nuo jų kenčia ne tik laiškininkės, bet ir kiti gyventojai, o ypač - vaikai...
Geriau spauda nei "šnapsas"
Besikalbėdami su seniūnijos darbuotojais bei eiliniais Upninkų Gyventojais, laiškininkių adresu išgirdome daug gerų žodžių. Žmonės ypač gyrė O. Kazlauskienę, kuri jiems gerai pažįstama ir yra laukiama kiekvienuose namuose.
- Ji - pati geriausia visame rajone, - gyrė laiškininkę vietos gyventojas Juozas Vareikis. - Mūsų Onutė labai mandagi, maloni, su ja smagu pabendrauti... O ypač ji laukiama pensijų dienomis...
Beje, per ateinančias Juozines 67-ojo gimtadienio sulauksiantis vyriškis prisipažino labiau mėgstąs skaityti knygas bei įvairius spaudos leidinius nei gerti "šnapsą". Juozo teigimu, anksčiau, kai buvo jaunesnis, skaitymui neturėjo laiko, nes reikėjo dirbti, o dabar, kuomet po truputį apleidžia jėgos, kai sumažėjo gyvulių ir dirbamos žemės - nieko kito nebelieka kaip tiktai sėsti prie knygų ar laikraščių. Apsilankę bibliotekoje su Juozu susitikome antrą kartą. Vyriškis užsuko perskaityti respublikinių dienraščių, kuriems atliekamų pinigų neturi. Beje, šiltose ir jaukiose Upninkų bibliotekos patalpose buvo gausu žmonių. Vyresniojo amžiaus žmonės skaitė laikraščius, rinkosi knygas, o jaunimas buvo "okupavęs" net keturis kompiuterius. Štai socialinį darbą Kauno kolegijoje neakivaizdiniu būdu studijuojanti Rūta Davalgienė rinkosi medžiagą savo darbui, aštuntokas Erlandas Krutkevičius užlėkė panaršyti po internetą.
Darbas mielas, bet sunkus
Tik ilgokai pasivažinėję Upninkų gyvenvietės gatvelėmis, pagaliau pamatėme O. Kazlauskienę su didžiuliu paštininko krepšiu ant pečių. Rankose ji dar laikė pluoštą laikraščių, žurnalų bei laiškų, saujoje spaudė akinius ir rašiklį. Įraudusi nuo vėjo ir gerokai suplukusi, moteris nė kiek nesuirzo, kai prisipažinome norintys ją sutrukdyti nors keliolikai minučių. Onutė neslėpė, jog laiškininkės darbas yra labai sunkus. Jei būtų galima rinktis, greičiausiai jo atsisakytų. Pirmiausia dėl pernelyg mažo užmokesčio ir gerokai pašlijusios sveikatos. Juk aštuntą ryto prasidėjusi darbo diena kartais baigiasi tiktai vėlų vakarą, kai krepšyje nelieka nė vieno laiško ar laikraščio. Tačiau didžiulę patirtį turinti laiškininkė patikino, jog šis darbas jai vis dėlto mielas, nes tenka daug bendrauti su žmonėmis. Su visais ji randa bendrą kalbą, nuoširdžiai pabendrauja. Gaila, kad nėra laiko ilgiau su jais pakalbėti, išgerti puodelį pasiūlytos arbatos..
O. Kazlauskienės krepšys - iš tiesų sunkus. Pavyzdžiui, antradienį ji išnešiojo 170 laikraščių bei kitų spaudos leidinių, apie 160 laiškų. Laiškininkei tenka išnešioti ir smulkias siuntas. Ši žiema tiek Onutei, tiek jos kolegei L. Šimonienei, lankančiai seniūnijos kaimų gyventojus, tapo gana rimtu išbandymu. Iš tiesų laiškininkėms nelengva dirbti tiek spaudžiant didžiuliams šalčiams, tiek pliaupiant lietui ar užplūdus vasaros karščiams...
