Irena ZUBRICKIENĖ
Prieš keletą mėnesių opią problemą priminė grupė atsakingų tarnautojų, kuriems privalu rūpintis Strūnos psichoneurologijos pensionato (Švenčionių r.) globotinės Virginijos (34 m.) likimu. Psichikos liga serganti ir neveiksni moteris gegužės 12 dieną vienoje Vilniaus ligoninėje pagimdė dukrelę. Kadangi motina buvo neabejinga savo kūdikiui, pasipylė problemos - juk neveiksni mama automatiškai netenka motinystės teisių. Tokių mamų Lietuvoje - ne viena. Taip kai kurių medikų galvose gimė mintis: gal atėjo laikas kurti nedidelius šeimyninius psichoneurologijos pensionatus?
Likimas negailėjo smūgių
Virginija, būdama 5 metukų, buvo atskirta nuo mamos, tada augo vaikų namuose ir pas globėjus. Ji buvo gera mokinė, puikiais pažymiais baigė vidurinę mokyklą. Vėliau mergina ištekėjo, o santuokoje gimė dukra ir sūnus (dabar 15 ir 13 m.). Moters ligos ir neveiksnumo istorija prasidėjo tuomet, kai ji susirgo pogimdymine depresija. Pirmą kartą į psichiatrinę ligoninę Virginija pateko būdama 23 metų, kai jau buvo dviejų mažylių mama. Ji pati nusprendė, kad reikia gydymo.
Vėliau pradėjo blogėti Virginijos santykiai su vyru ir su jo giminėmis. Poveikį darė ir bažnyčios "Tikėjimo žodis", kuriai priklausė jos vyras, nariai. Kelionės iš vienos psichiatrinės ligoninės į kitą užsitęsė, liga nesitraukė. Teismo sprendimu Virginijai buvo pripažintas jos neveiksnumas - nori nenori teko važiuoti į pensionatą, nepaisant ligonės sutikimo.
Pačios Virginijos teigimu, buvęs jos vyras jau 8 metus neleidžia buvusiai žmonai matytis su vaikais, nekviečia jų prie telefono, neperduoda jos siunčiamų siuntinių. Prie viso to Virginijai dar teko išgyventi brolio žūtį.
Gyvenimo prošvaistė - nauji džiaugsmai
Šviesesnių spalvų Virginijos kasdienybėje atsirado tik nuo pernykščio vasario, kai Strūnos pensionate ji sutiko Michailą (48 m.) iš Vilniaus rajono. Buvęs desantininkas, tarnavęs įvairiuose daliniuose, taip pat serga psichikos liga, tačiau jis yra veiksnus - tai yra, gali savimi pasirūpinti. Anot Virginijos, tik yra viena bėda - Michailo pomėgis stikleliui. Tačiau tai nesutrukdė jausmų užvaldytai porai apsigyventi tame pačiame pensionato kambaryje.
Kai po pusmečio Virginija pasijuto esanti nėščia, kūdikio laukė abu būsimojo mažylio tėvai. Pensionato darbuotojai galėjo pasirūpinti, kad moteriai, anksti sužinojus apie jos būklę, būtų padarytas abortas (tai nebūtų prieš įstatymą), bet jie to nesiekė - vadovavosi žmogiškumo principais. Apie Virginijos sveikatą gerai žinantys medikai taip pat neįstengė perkalbėti moters, naujagimio laukimą pavadinusios didžiausia gyvenimo dovana. Virginija, nors ir pripažinta neveiksni, tačiau nestokojanti sveikų minčių ir gyvenimo supratimo, kūrė džiugios ateities planus: esą kurį laiką su naujagimiu gyvens pensionate, po to medikai ir teismas iš naujo įvertins jos sveikatos būklę ir pripažins dalinį veiksnumą, o tada bus galima laisvai augintis vaikelį ir kartu su juo gyventi pas globėjus, padėsiančius motinyste besidžiaugiančiai nelaimėlei. Toks kelias, kaip patvirtino ir minėto pensionato vadovas Petras Velička, išties įmanomas.
Iš baimės - neapgalvoti žingsniai
Virginijos dukrelė Ievutė, anot medikų, gimė sveika. Pensionato direktorius "Akistatai" pridėjo: ir labai graži. Jos globa rūpėjo mergaitės tėvo seseriai, bet Virginija buvo kategoriška: savo kūdikį augins tik pati!
Kai ligoninėje Virginija savo mažylę pradėjo maitinti krūtimi, 8 metus savo vaikų nemačiusią, neglosčiusią, neapglėbusią moterį dar labiau užvaldė stiprus motinystės instinktas. Tuo metu jau buvo aišku (suderinta su pensionatu, vaikų teisių gynėjais ir medikais): gimdyvė su naujagimiu laikinai gyvens Strūnos pensionate, kol sulauks naujojo teismo sprendimo apie tikėtąsi Virginijos dalinį veiksnumą. Tačiau, tarsi tuo netikėdama, Virginija padarė rimtą klaidą - slapta susivysčiusi vos 10 dienų Ievutę, ji ... pabėgo iš ligoninės. Moteris baiminosi, kad sugrius jos svajonių pilis, galbūt nebeturėjo kantrybės laukti, ką iš naujo nuspręs medikai ir teismas.
Žmonėms, kurie nuolat rūpinosi Virginijos likimu, pabėgimas sukėlė daug negerų minčių: nerimo, kad neįgali gimdyvė nesugebės viena tinkamai pasirūpinti kūdikiu, baimės, kad slapstantis neatsitiktų kokia nors nelaimė, įtarimų, kad ligonei po gimdymo paaštrėjo jos sena liga. Virginijos buvo ieškoma ir Vilniuje, ir jos gimtuosiuose kraštuose, kol surasta pas moters pažįstamus Jurbarke.
Kurį laiką po to Virginija, Michailas ir jų dukrelė gyveno Strūnos pensionate. Moteris buvo patenkinta gyvenimo sąlygomis: suremontuotu atskiru kambariu jos šeimai, atnaujintais baldais, neabejingų žmonių sudovanotu naujagimio kraičiu. Michailas padėjo savo draugei - tvarkė kambarį, skalbė, atnešdavo maisto iš bendros valgyklos. Mažąją Ievutę nuolat aplankydavo pensionato darbuotojos. Virginija tebekūrė savo planus: vos tik teismas jai pripažins dalinį veiksnumą, ji su dukrele išvažiuos gyventi pas globėją į Jurbarką, gaus patentą, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui megzdama, ir per dieną užsidirbs po 50 litų.
- Šiandien Virginijos pas mus jau nėra, - pasakojo direktorius P. Velička. - Ji pradėjo krėsti tokius cirkus, kad ne juokais mus išgąsdino. Pradėjo aiškinti, kad ne Michailas yra jos dukrytės tėvas, kalbėjo apie meilužį, todėl prasidėjo pykčiai, barniai, mums vis reikėdavo įsikišti. O vieną kartą ji užsirakino su kūdikiu kambaryje ir ilgai nieko neįsileido. Ar galite įsivaizduoti, ko prisigalvojome apie mažylės saugumui tuokart iškilusius pavojus? Vos ne įkaitų drama! Baigėsi tuo, kad Virginija, nustačius jos ligos paaštrėjimą, buvo išgabenta gydyti į psichiatrijos ligoninę, o mažylė įkurdinta kūdikių namuose.
Išeitis - šeimyninis pensionatas?
Savaime aišku, dabar jau žlugo Virginijos planai sulaukti tikėtosi greito teismo sprendimo, galėjusio palaiminti jos galimybę gyventi kartu su dukrele. Anot direktoriaus, jau buvo sutarta, kad gimdyvė su Ievute bus priimta į Vilniuje esantį Motinos ir vaiko pensionatą.
Šalies psichoneurolgijos pensionatų istorijose - ne viena Virginijos likimo moteris. Taigi ir Virginijos problema - ne vien jos problema. Svarstant, ar proto negalią turinčioms moterims (iš kurių negalima atimti teisės į jų intymų gyvenimą) leidžiant gimdyti, bet neleidžiant augintis kūdikio, tokiu būdu nepažeidžiamos žmogaus teisės, Vilniaus respublikinės psichiatrijos ligoninės Bendruomenės psichiatrijos skyriaus vedėja Danguolė Survilaitė viešai pareiškė: gal atėjo laikas Lietuvoje kurti nedidelius šeimyninius psichoneurologijos pensionatus? Juk vaikui augti su mama geriau negu vaikų namuose.
Apie tai "Akistata" kalbėjosi su keliais pašnekovais, neatsiejamais nuo minėtos opios problemos, psichoneurologijos pensionatų vadovais.
Petras VELIČKA, Strūnos pensionato direktorius:
- Manau, tikrai netikslinga steigti tokį šeimyninį pensionatą. Mūsų pavyzdys - Virginija - įrodė, kad neveiksni motina nepajėgi rūpintis savo kūdikiu, o kartu - ir nuolat bauginantis klausimas, ar ligonės sveikata nepablogės. Įsteigus tokį šeimyninį pensionatą, sulauktume ne vienos tragedijos. Proto negalią turinčioms mamoms vaikelis yra tik žaisliukas - tuo aš jau įsitikinęs. Virginijai labai norėjome padėti, o baigėsi kitaip. Beje, neslėpsiu, kad nuo pat pradžių mažai tikėjau, jog Virginijos istorija gali baigtis pagal jos svajones: nors moteris sugeba gudriai pašnekėti, bet tai tik žodžiai - ji kalba tik tai, kas naudinga jai. Kai pamačiau gražų kūdikį Virginijos glėbyje, supratau - išplėšti vaikelio nebegalėsime. Manau, daug priklausė nuo medikų - tokios opios problemos galėjo nebūti, jeigu naujagimė būtų paimta iškart, padarius vieną žaizdą gimdyvės širdyje. O jie leido Virginijai rūpintis dukrele, ją maitinti krūtimi - atimti po tokių žingsnių jau žvėriška. Medikai norėjo išlikti žmoniški, o problemą samstyti teko ne jiems. Ją sprendžiant, galutinai įsitikinau, kad vaikas turi augti protingų, kryptingų, lavinančių žmonių apsuptas. Įsivaizduokite: ko išmokys sveiką vaikutį proto negalios kamuojami jo tėvai - tik lia lia lia lia dainuoti? Sako, padės darbuotojai. Tai juk tas pats pulkas svetimų žmonių, kaip ir vaikų namuose! Kokie dideli pinigai būtų metami į tokios naujos įstaigos steigimą! O koks rezultatas? Ar galime garantuoti, kad psichiškai nesveikų tėvų kasdienybėje brendę vaikučiai užaugs protingi ir sugebantys savarankiškai kurtis? Juk mažylis jau nuo 3 mėnesių "gaudo" ir supranta aplinką. Taigi aš kategoriškas: tokia įstaiga tikrai netikslinga. Mūsų aptariamų tėvų vaikas bus daug laimingesnis įvaikintas. Mūsų vienas toks vaikelis šiuo metu laimingai auga Italijoje. Jeigu jis vėliau norės, pats susiras savo tikruosius tėvus.
Stanislava Gražina GRIGIENĖ, Didvyžių pensionato (Vilkaviškio sav.) direktorė:
- Pas mus irgi buvo 2 atvejai, kai psichikos liga sergančios globotinės pagimdė vaikelius. Šie buvo įkurdinti vaikų namuose. Gimdyvės tam buvo ruošiamos iš anksto. Atrodė, kad jos tai suprato. Mamyčių ryšys su vaikučiais nenutrūkęs - jos nuvežamos pasimatyti. Padėjome suorganizuoti vaikučių krikštynas, dalyvavo ir tėveliai. Dėl šeimyninio tokių ligonių pensionato turiu svyruojančią nuomonę. Žinoma, gimdytojai džiaugtųsi, būtų laimingi gyvendami kartu su vaikučiu, bet pats vaikas - ką jis gaus iš nesveikų, neturinčių įgūdžių tėvų? Tiesa, dar priklausytų ir nuo gimdytojų ligos gilumo. Jeigu tėvai neveiksnūs, jie tik žaisti mokės su vaiku - net ir gerokai paaugusiu. Aplinkui darbuosis papildomi specialistai - brangu valstybei. Be to, aš abejoju, ar proto negalią turinčios motinos gali perduoti vaikui tokią meilę, kokios jam reikia, kokia jam naudinga. Mano mintys labiau veda į žiaurų atsakymą tokių tėvų atžvilgiu. Žinau tik viena: tėvų ir vaikų ryšys turi būti nenutraukiamas, bet vaikas turi augti ir lavintis sveikoje aplinkoje.
Marytė SLAVINSKIENĖ, Suvalkijos pensionato (Marijampolės sav.) direktorė:
- Gerai, kad pagaliau atkreiptas visuomenės ir šalies vadovų dėmesys į šią problemą. Kai ją reikia spręsti tik pačios įstaigos, kurioje sulaukta naujagimio, darbuotojams, galima ir klaidų pridaryti. Mano nuomone, steigti naują įstaigą - šeimyninį pensionatą - nėra išeitis, nes tuo būtų ne tik tarsi paskatinamos mūsų globotinės gimdyti, bet ir kentėtų vaikai, augdami tokioje aplinkoje. Kitas reikalas - sukurti tokioms šeimoms skirtą paslaugų tinklą, remiantis užsienio praktika. Reikėtų dar gerai pasvarstyti, ar kurį laiką tokie naujagimiai negalėtų pagyventi kartu su mamomis dabar esančiuose pensionatuose, bet ne bendrose patalpose, o tik įrengus visiškai atskirus kambarius atokesniame korpuse. Tačiau iškiltų ir rizikos pavojus, ir ribotos aplinkos, vaiko izoliacijos problema. Mūsų pensionate buvo 2 atvejai, kai globotinės pagimdė. Vienu - Romutės - atveju, sakyčiau, viskas vyksta, kaip ir turėtų vykti. Ji su darbuotojomis dažnai lankė sūnelį kūdikių namuose, dabar lanko vaikų namuose. Ne tik lanko, bet ir juo rūpinasi. Moteris laiminga, vaikas irgi žino, kad turi mamą. O Kitu - Zitos - atveju mes iki šiol turime kraujuojančią žaizdą. Zita ne kartą ir ne du aplankė dukrelę kūdikių namuose, kol kartą, pasiskambinę prieš planuotą naują vizitą, sužinojome, kad mergytė ... įvaikinta amerikiečių ir jau išvežta į JAV. Aš neginčiju, kad mergytei ten turbūt geriau, bet pati procedūra buvo atlikta nežmoniškai. Prieš gimdymą Zitos nuomonės, ar ji gimdys, buvo paisoma, motina buvo maloniai priimama ir kūdikių namuose, o kai jau atsirado įtėviai, tikrosios motinos nuomonė nebebuvo svarbi. Baisu, ką teko patirti tai sužinojusiai mūsų globotinei. Liūdniausia, kad ji iki šiol mezga drabužėlius dukrelei, o mes priversti meluoti, nes stebime, kaip dukrelės ilgesys blogina ir taip jau neįgalios moters sveikatą. Deja, žinių apie mažąją Linutę iš JAV mes negavę. Tai - ir nežmoniška, ir net įtaru.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Psichoneurologijos pensionatuose neuždrausta mylėtis, bet vaikučių auginti čia nevalia
arba
Vaido BIVAINIO nuotr.:
- Laimingiausias vaikas, kai gali augti pilnoje šeimoje, sveikoje aplinkoje
(ji nepadaryta, bet gal Vaidutis galėtų "suorganizuoti" kokią nors simbolinę laimingų savo šeimos vaikų nuotrauką - iš profilio, iš toliau ar kaip kitaip)
2008 09 16
