Zigmas VYTENIS
Ar maldos namai apsaugoti nuo tokio gaisro, kuris kilo Naujamiesčio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje? Priešgaisrinės priežiūros specialistai sako, kad dažnai dvasininkai pareiškia, kad maldos namuose yra švęsto vandens, kuris apsaugo nuo nelaimių ir jokių papildomų priemonių nereikia. Dar kiti kunigai pamini šv. Florijoną ar šv. Agotą, kurie irgi saugo nuo gaisrų.
Iš tikro lietuviai visada turėjo švęsto vandens ar šventosios ugnies ir tikėjo, kad tai padės išvengti nelaimių.
1934 m. "Mūsų rytojus" taip aprašo Didįjį šeštadienį: "Tuo laiku iš visos apylinkės sujoja vikrūs berneliai šventosios ugnies parsinešti. Kas seną išdžiūvusią pintį, kas seną virvagalį ar sausą kempinę užsidegęs namo lekia smilkydamas. Niekas šventosios ugnies neskolina, nes bijo, kad savo namams perkūno rūstybės neužsitrauktų". Šimtmečio pradžioje seneliai velykinę ugnį išsaugodavo net visus metus. Buvo manoma, kad kur dega tokia ugnis, netrenkia griaustinis. Vėliau terminas ėmė trumpėti ir pakako ugnį neužgęsusią bent iki Velykų pirmos dienos ryto išlaikyti, kad visus metus būtum ramus dėl gaisro.
Lietuvoje gelbėtojais nuo gaisrų laikomi šv. Florijonas ir šv. Agota. Florijonas vaizduojamas kaip romėnų karys su šalmu arba kepure ant galvos. Šalia stovi degantis namelis arba bažnyčia, ant kurios šventasis ir "lieja" vandenį. Tikėta, jog kartą ištikus gaisrui, būtinai reikia pastatyti koplytėlę su šv. Florijono skulptūra taip, kad šventasis matytų trobesius ir daugiau gaisro nebūsią. Šv. Agota vaizduojama stovinti ir vienoje rankoje laikanti duonos kepalėlį, o kitoje - palmės šakelę. Bažnyčioje per minėtos šventosios atlaidus pašventinta duona vadinama šv. Agotos duona. Ji padeda apsisaugoti nuo gaisro. Tačiau istorija rodo, kad visos tos priemonės negelbsti net bažnyčių tai ką jau čia kalbėti apie paprastus žmogelius. Žvilgtelkite į bet kurios bažnyčios metraštį ir pamatysite, kad degė jos ne vieną kartą.
Štai Vilniaus šv. Kazimiero (Jezuitų) bažnyčia. 1635 metais ji buvo konsekruota, o 1655 - jau degė. Kitas gaisras nusiaubė bažnyčią 1749 metasi.
Joniškio Apreiškimo švč. Mergelės Marijos bažnyčia kartu su miesteliu sudegė 1789 metais, o vėliau - degė ir 1868, ir 1893 metais.
1879 metais sudegė visa Utena, o su miesteliu ir bažnyčia. Panašiai buvo ir Anykščiuose, Jurbarke, Ukmergėje, Krakėse ir kitur. Metraščiuose yra išlikę, kad Dubingių reformatų bažnyčia sudegė žaibui trenkus į vėjarodę. O juk visose jose buvo ir švęsto vandens, saugojo jas ir šv. Florijonas, bet to nepakako. Užtat dabar kai kurių bažnyčių klebonai šalia šv. Florijono ar šv. Agotos duonos įsirengia ir modernią priešgaisrinės apsaugos sistemą. Tokia yra - Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje. Savo šventyklas - sinagogas - tvarkingai prižiūri ir žydai. Gaila tik, kad bažnyčios neapdraustos.
Prieš 7 metus ankstų rytą užsidegė Utenos rajono Pakalnių kaimo bažnyčia. Sudegė šv. Marijos paveikslas, brangūs vargonai, o iš 1762 metais pastatytos bašnyčios liko tik pelenai. Buvo kilęs pavojus ir kitiems, šalia esantiems mediniams namams bei Senelių globos namams. Kai kuriuos jų siekė degančios bažnyčios liepsnos liežuviai. Gyventojai, po gaisro tvarkydami degėsius, rado tik keletą religinio turinio knygų likučių ir bažnyčios istorijos puslapių. Ranka rašytos istorijos pirmajame puslapyje buvo parašyta, kad bažnyčia nuo ugnies neapdrausta. Vietiniai iki šiol įsitikinę, kad bažnyčia buvo padegta, tačiau įtariamųjų rasti nepavyko. Bendromis pastangomis Pakalniuose vietoj medinės bažnytėlės buvo sumūryta mūrinė iš dekoratyvinių plytų.
Ko gero, likimo ironija galima pavadinti ir bažnyčios gaisrą Leliūnų (Utenos raj.) kaime. Ji sudegė šv. Florijono dieną. Išvada paprasta: jeigu nuo ugnies saugosis pats, tai ir šv. Florijonas su šv. Agota padės, o jei ne - lauk nelaimės.
