Į banką nulėkiau prieš pat darbo pabaigą, apsivilkusi slidinėjimo kostiumą, su snieglente rankose, kuprine ant pečių ir vėjo nugairintu veidu. Kaip tik į dienos pabaigą spėjau grįžt iš kalnų ir pagaliau prisikaupiau drąsos užsukti į tą baisiai didelę įstaigą.
Kadangi arčiausiai buvo vienas iš centrinių ir prestižiškiausių UBS filialų, tai į jį nedvejodama ir užsukau. Didžiulės salės pradžioje sėdi bent šešios “informatorės” ir “informatoriai”, galbūt juos ir kaip nors kitaip būtų galima pavadinti. Tarptautiniu pavadinimu - tai “‘Reception”. Jos ir jie visi gražūs kaip lėlės, viena vyresnė, kita jaunesnė, įdegusiais veidais ir ilgais lakuotais nagais. Paklausiau, kas man galėtų atidaryti studentišką sąskaitą. Viena iš damų, dar kokius triskart perklaususi, ko aš noriu, ir kruopščiai apžiūrėjusi mano vairuotojo pažymėjimą, telefonu iškvietė sąskaitų tvarkytoją ir maloniai palydėjo mane į kabinetą. Snieglentę leido pasiimti su savimi. Laukti teko neilgai - netrukus į kabinetą įžengė gražus ir jaunas bankininkas - paspaudė man ranką, prisistatė vardu ir įteikė savo vizitinę kortelę.
Visa procedūra netruko ilgai, tačiau juoko buvo. Jaunuolis, pamatęs, kad aš iš Lietuvos, mažiausiai du kartus per šonines duris bėgo su kažkuo kitu konsultuotis. Matyt, su savo vadu. O po kiekvieno mano pateikto klausimo, pavyzdžiui, kaip įnešti grynuosius pinigus į sąskaitą, nustatydavo tokią veido grimasą, jog galėčiau pagalvoti, kad jam su veidu negerai. Todėl pagaliau supykusi kiekvieną sakinį pradėjau deklamuoti po du kartus, kad jis nustotų vaipytis ir neapsimetinėtų nesuprantąs.
Tiesa ta, kad pinigų visiškai neverta laikyti Šveicarijos bankuose. Arba juos Šveicarijoje verta laikyti tik tuomet, kai jų turite labai daug ir Lietuvoje visiškai nenorite deklaruoti. Anksčiau visuomet maniau, kad tie, kurie turi prisikaupę sąskaitose šios kapitalistinės šalies bankuose, gali kapsinčiomis palūkanomis užsitikrinti visą likusį gyvenimą ir vargo nematydami ištisus metus lepintis saulėje. Tačiau iš patirties sakau, kad viskas kaip tik ir yra atvirkščiai.
Besipiktinantiems, kad Vilniaus bankas ir vėl sumažino palūkanas už terminuotus indėlius nacionaline valiuta - didieji Šveicarijos bankai už atitinkamus indėlius nacionaline valiuta šiuo metu moka tik 0,25 proc. metinių palūkanų ir nė cento daugiau. Ir nieko čia nepadarysi. Maža to, nuo “priaugusiųjų” bankas be jokių atsikalbinėjimų ir išimčių nurėžia 35 proc. dydžio pajamų mokestį. Taigi indėlio savininkui lieka nelabai kas. Mums reiktų tik džiaugtis Lietuvos bankų siūlomais 3 proc. “priaugusiais”. O kai ir mūsų šalis prikaups tiek kapitalo, kad jis taps toks pat pigus, kaip ir Šveicarijoj, nebegausime ir tų 3 procentų.
Tačiau lazda turi ir antrąjį, dar “suktesnį” galą. Užtenka atsidaryti sąskaitą bet kuriame Šveicarijos banke, pervesti pinigėlius - pageidautina daug, antraip vargu ar atidarys sąskaitą - ir juos jau gaubia garsioji “bankinė paslaptis”. Tai reiškia, kad informacija apie jus, jūsų sąskaitoje esančius pinigus, jų judėjimą nepateikiama niekam ir jokiais klausimais, nepriklausomai nuo to, kokios šalies pilietis jūs esate. O tai būtent ir reiškia, kad mokesčių inspekcija gali mosikuotis kiek tik nori, tačiau jokios informacijos apie jūsų pajamas ir palikimus negaus. Būtent dėl to Anglija jau keletą pastarųjų metų nuolatos primena Šveicarijai, kad ši, sudarydama “šiltnamio sąlygas” pajamų nedeklaravimui, nesąžiningai elgiasi kitų Britanijos mokesčių mokėtojų atžvilgiu. “Bankinę paslaptį” išimtyse neįvardytu tikslu atskleidusiam banko darbuotojui gresia keletas metų kalėjimo arba didelė piniginė bauda.
