"Akistatos" 34-ajame numeryje, be kitų savo bendrapiliečių laiškų, aptikau ir ponios Emilijos Krakauskienės rašinuką "Nesijuokime iš valdžios vyrų".
Atleiskite, ponia Emilija, kaip čia dabar yra? Daktarėliai, ir tie rekomenduoja sveiko juoko porciją, kuri pakeičia pabrangusius vitaminus. O jūs pykstate ant besijuokiančiųjų. LNK "Dviračio žynias" žiūriu ir aš. Ne pensininkas, bedarbis, žodžiu, kaimo Jurgis. Ir juokiuosi kartais net iki ašarų.
Juokiuosi tada, kai rodo kriminalinę laidą, kur ponas Henrikas Daktaras taip užkrečiamai juokiasi nelaisvėje. Tuo tarpu apkaltintas prokuroras, dabar jau Seimo vadas, įraudęs aiškinasi su interesantais apie neva nuklydusią jo asmeninės valdos tvorą, kuri kaip barono Miunhauzeno kailiniai užsikrėtė pasiutlige ir patraukė ieškoti pono Pastero.
Buvo juokaujama ir su ponu Algirdu Brazausku. Manote, jis laistėsi tulžimi. Nė kipšo. Šis ponas supranta juoką ir pats moka juokauti. Patikėkite, dideliame kūne telpa daug gėrio ir gerų daiktų. Kiek blogiau su mažaisiais, t. y. su mažaūgiais, sako senoliai. Esą tulžis, smegenys ir dar vienas komponentas sukelia pykčio priepuolius.
Na, o buvęs Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas? Šitam vyrui juokas - tarsi laimėta šachmatų partija.
Buvo juokiamasi ir iš poną Smetoną supančios svitos. Turėtumėte prisiminti tada egzistavusį tokį šmaikštųjį Pupų dėdę. Tikriausiai žinote pavardes tuometinių Lietuvos emyrų - Yčų, Veilokaičių, Tūbelių ir kt.
Tai štai pavyzdukas iš "dėdės" repertuaro
Tubel, tubel, tubeliukai
Dygsta tavo nameliukai.
Iš kur litų tiek turėjai?
Gal su Mare išperėjai?
Tikriausiai žinote, ponia Emilija, kas buvo toji Marė? Kietokas buvo tas "Pupdiedis". Net tada juokas turėjo savo vertę.
Prisipažinsiu, ilgiuosi tų laikų. Ne, ne smetonlaikio (tėtis mane tada dar tik "projektavo"), o to laiko, kai jaunuoliai ne tik nemokamai galėjo gydytis, mokytis, turėjo stogą virš galvos, darbą ir užtikrintą rytojų.
A. Beleckis
