“Revoliucija prote” - štai kokiu keistu šūkiu prisistato naujas kino “supermarketas” Lietuvos sostinėje. Mūsų katalikų viltys pagaliau išsipildė - Dievas pasirodė ir mes žinome, kaip jis atrodo! Vakarietiškojo pasaulio verslas jau 10 metų pumpuoja jaunuosius vartotojus. Verslo dievas iš tikro yra jaunas, dailus, padažytais plaukais ir lieknas. Būtent toks gali uždirbti ir išleisti.
Pirmos dienos kino centre, pavadintame vieno garsaus limonado vardu, atrodė keistos. Garsiai trimituoto “pramogų centro” - nė kvapo. “Akropolyje”, kuris pirmasis pasigviešė “pramogų centro” titulą, jų išties yra - ten juk galima pirkti! Galima pirkti iki sąmonės netekimo, ten galima išleisti visą savo turtą - troškulys vis tiek nebus patenkintas. Nes, remiantis praktiniu patyrimu, svarbiausia yra ne troškulys, o įvaizdis. Argi ne taip?
Kino “supermarkete” įsigyti buvo galima spragintų kukurūzų ir vaisvandenių. Minkštų saldainių, apie kuriuos teko skaityti laikraštyje, taip pat buvo. Tik ir saldainių kampelis labiau priminė kioskelį anapilin nukeliavusiame Vilniaus univermage, nei Įspūdingą Saldainių Departamentą Pramogų Centre, Apie Kurį Verta Parašyti Laikraštyje. Gal verslininkai norėjo sužadinti sentimentus guminiams meškiukams, kuriuos mums giminaičiai Tarybų Lietuvos laikais parveždavo iš užsienio? Man niekas nesusižadino.
Tačiau tai smulkmenos. Na ir kas, kad įvažiavimas į automobilių stovėjimo aikštelę nepažymėtas, o aplink pastatą iš po žemių kyšo laidai. Nieko tokio, kad viduje sienos kiek dulkėtos. Atleisti galima ir bulvinių traškučių dalintojams, kurie kiekvienam žiūrovui įteikė po Nemokamą Traškučių Pakelį (įsivaizduokite triukšmą ir kvapą, kurie kyla pusei tūkstančio žmonių valgant traškučius).
Skaudžiausios bilietų kainos. Kinas mūsų šalyje tampa privilegijuotųjų malonumu. Kinas skirtas tiems, kurių vidutinis atlyginimas “1200 Lt +” (ar ne taip verslo analitikai įvardija šią kategoriją?). O visi kiti… Na***j mums jų reikia! Jei nesugebi uždirbti, esi nevykėlis. O nevykėliai geria alų iš plastikinių butelių ir į Kino Teatrą nevaikšto.
Tiesa, kaip visuomet mes dar turime “lanksčią nuolaidų sistemą”. Deja, ir ta sistema tokia kaip “visada”. Nori pigesnių bilietų? Maloniai prašome - užsukite iki pietų nuo pirmadienio iki penktadienio. Kas gali tuo metu ten užsukti? Bedarbiai, pensininkai ir moksleiviai. Tik bijau, kad jiems ir sumažinta kaina yra per didelė.
Apie naujo kino “supermarketo” kainas jau rašyta. Apie jas rašė žurnalistai, kurie buvo pakviesti į iškilmingą Kino Centro Apžiūrą. Jie yra tie, kurie dažniausiai eina į platinimo agentūrų rengiamas nemokamas naujų filmų peržiūras. Tad daugumos jų svarstymai buvo teoriniai ir grindžiami įprastiniu mūsų platumoms dejavimu apie turtuolius ir vargšus. Jiems vertėtų nueiti savarankiškai ir dar kartu pasivadinti draugą arba draugę - tuomet bilieto kainos dantys pajuntami iškart!
Įsiklausykime į Kino Teatro vadybininkų (atsiprašau, projektų vadovų) žodžius. Jie sako, kad kainos yra nesvarbu. Svarbi kokybė, kurią žiūrovas vis tiek galų gale pasirinks, nepaisydamas kainų. Lyg ir viskas aišku. Atsimerkime! Mes jau daugiau nei dešimt metų nebegalime galvoti apie kokybę!
Viskas baigiasi labai paprastai. Mama veda savo vaikus į “Harį Poterį”, nes Haris Poteris yra įkyrus prekybos agentas, išmaišęs visas mokyklas ir vaikų darželius. Jis paperka vaikus legendomis, prasimanytais pasakojimais ir saldainiais. Haris Poteris - paskutinis mados klyksmas! (koks maloniai senoviškas šis posakis…). Tad vaikams yra būtina pamatyti filmą taip, kaip mums - paragauti naujo jogurto.
Ir veda mama vaikus į “Harį Poterį”. Kol vaikai vartoja kinematografijos šedevrą, mama suka ratus aplink kino teatrą - kartu su vaikais sėdėti kine per brangu. Galbūt Hario Poterio pavyzdys nėra geriausias. Gal kino teatras apskritai nėra geriausia vieta kalbėti apie ekonominę cenzūrą, prie kurios trečiojo pasaulio šalys jau seniai įprato.
Galbūt ateis laikas, kai žmonės iš tikro rinksis kokybę. Tačiau dabar kokybės rinktis jie paprasčiausiai negali. Kino centrams į tai nusispjauti. “Mes palauksime, - sako jie. - Mes luktelėsime penkerius metus, kol jūs prakusite ir galėsite sau leisti pas mus užsukti kur kas dažniau”. Jiems tai paprasta - juk apyvarta Lietuvoje yra tik lašelis globalioje prekybos tinklo apyvartoje.
Kino centrai gali laukti. O mažieji jų konkurentai tokios prabangos sau neleidžia. Viens, du - ir vienas po kito jie užverčia kanopas. Vilniuje šiuo metu veikia du kino centrai. O kiek kino teatrų buvo anksčiau? Juk visai tikėtina, kad po penkerių metų, be “supermarketų”, daugiau nieko nebeturėsime.
Tad kai ateis laikas rinktis kokybę, rinktis nebus iš ko. Kaip gerais tarybiniais laikais bus dvi parduotuvės, besiskiriančios tik šviečiančiu logotipu ant fasado. Štai paprasta logika, sudėliota prekybos gigantų ir megakompanijų, taip mėgstančių susijungti su dar vakarykščiais konkurentais tam, kad gautų pačią didžiausią kompaniją, lengvai iškirsiančią likusius rinkos žaidėjus.
Kai kur žmonės jau ima suprasti, kad dar vieno garsaus logotipo pasirodymas gimtajame mieste toli gražu negarantuoja kokybės. Yra vietų, kur pasirodžius seriale “Seksas ir miestas” nuolat girtai “Starbuks” tinklo kavinei, žmonės nepasiduoda.
Atrodo, ateina ir į Lietuvą metas, kai galėsime kilti į kovą su “supermarketais”. Tam nereikia demonstracijų, prievartos ir akmenų į vitrinas. Kartais pakanka tiesiog nepirkti. Ar teko girdėti apie Pasaulinę nepirkimo dieną? Yra tokia.
Pradėti nuo kino centro gali būti visai patogu. Nežiūrėdami Holivudo, ne tik nieko neprarastume, bet ir sutaupytume - 20 Lt nuo kiekvieno nepamatyto filmo! Juk tą patį galima pasižiūrėti namie - kaip ir anksčiau, mūsų videotekose naujienos pasirodo greitai. O kokybę, taupumo sumetimais, kuriam laikui galime ir pamiršti.
