“Seksas yra komedija” - naujas prancūzų filmas, atvežtas į Lietuvą. Prancūzų kiną lietuviai pažįsta neblogai. Šios šalies filmai pas mus yra įprastiniai kito, neholivudinės kilmės kino atstovai. Deja, to kito kino Lietuvoje rodoma tiek mažai, kad galima susidaryti iškreiptą vaizdą. Gali pasirodyti, kad Holivude nedirbantiems režisieriams rūpi tik viena tema - seksas.
Apie tai rašiau ne vieną kartą - kažkodėl mūsų kino platintojai mano, kad “kitoks” kinas pelno Lietuvoje gali atnešti tik tuomet, kai kerta sekso korta. Aišku, puritoniškoje Lietuvos visuomenėje seksas vis dar yra didžiausias tabu - antklode pridengtas seksas “Akvariume” ilgai kaitino lietuvių aistras. Į kino reklamos istoriją Lietuvoje užtikrintai pateko prancūziško “Intymumo” pristatymas: “šiame filme tai daroma net penkis kartus!” Bėda, kad tokiu pareiškimu šiandien mažai ką suviliosi.
Eiliniai piliečiai jau seniai suprato, kad seksas elitiniame kine nėra vertas dėmesio. Reikia porą valandų kentėti nuobodžią istorija ekrane, o visi prizai šmėkšteli greitai ir toli gražu nėra tokie atviri. Paprasčiau įsijungti internetą ir į paieškos sistemą įvesti žodelius “free pics”.
Tuo tarpu seno raugo inteligentai ir naujai sukirpti intelektualai kaip nėjo į kiną, taip ir toliau neina. Į seksą jiems nusispjauti, o skirtumo tarp filmo per TV ir kino teatro ekrane lietuvis vis dar nevertina. “Seksas yra komedija” žiūrėjome keturiese - tuščia kino salė atrodė didingai. Mintis, kad penktadienio vakarą iš pusės milijono Vilniaus gyventojų šiuo filmu susidomėjo tik 4 žmonės, dar labiau augino situacijos patetiką.
Beje, “Vingio” kinas sumažino kainas! Buvome teisūs - lietuvis nepajėgus mokėti daugiau už “kokybę”. Naujasis kino centras kerta dar stipriau - už apsilankymą žiūrovai apdovanojami. Praeitą savaitę už porą bilietų dovanota prenumerata šeštadieniniam dienraščio numeriui. Tad 2 žiūrovų apsilankymas kino teatrui kainavo apie 30 Lt. Šiaip ar taip, “Seksas yra komedija”, ko gero, taps vienu iš nelankomiausių filmų šiais metais. Žiūrėdamas jį vis prisimindavau jauno lietuvių režisieriaus pateiktą savo kūrinio apibūdinimą: “tai filmas keletui draugų”.
Aišku, “Seksas yra komedija” turėjo kur kas daugiau šansų išsiveržti iš “filmų draugams” kategorijos. Iš pirmo žvilgsnio “Seksas yra komedija” turėjo potencijos. Jaučiu, prodiuserių laiškas būsimiems finansuotojams prasidėjo taip: “Tai filmas apie tai, kaip kuriamas filmas apie seksą. Pagrindinė veikėja - režisierė, kuri vargsta siekdama, kad sekso scena ekrane atrodytų natūraliai. Kol aktoriai vaidina, nieko gero nufilmuoti nepavyksta. O kai jie įsijaučia iš tikro - sukrečia visą filmavimo grupę”.
Turint omeny, kad Catherine Breillat jau yra išgarsėjusi panašaus pobūdžio filmu (“Romanas”), įtariu, pinigų buvo surasta lengvai. Deja, šį kartą, nepaisant optimizmą žadinančios pradžios, jokia cheminė reakcija neįvyko. “Seksas yra komedija” išsilieja šalutiniais keliais, kurie nukreipia dėmesį nuo svarbiausios temos. Įtampa auga menkai, o finalas pernelyg neapčiuopiamas, kad galėtum pajusti bent menkiausią lūžį.
Iš pradžių filmavimo aikštelės vaizdai domina. Juk įdomu stebėti kitą filmo pusę: pamatyti kaip įrengiama studija, kaip dirba operatorius, kaip repetuojama. Tačiau tai ir tampa vienu iš šalutinių kelių, surijančių nemažai dėmesio. Antras šunkelis - pagrindinės veikėjos-režisierės dvejonės. Per daug beprasmių monologų, “kūrybinių kančių”, “juodraštinių minčių”, kad tarp jų rastum pagrindinės minties siūlą.
Trečias klystkelis - sekso sceną mėginantys suvaidinti aktoriai. Bėgant filmo minutėms vis labiau atrodo, jog natūraliai pasimylėti jiems nepavyksta dėl to, kad ir jie abu, ir režisierė yra kankinami asmeninių kompleksų. Kitaip tariant, jie sprendžia ne sekso kine, o sekso savo gyvenimuose problemą. Jie negali pasimylėti ne todėl, kad juos stebi filmavimo kameros, o todėl, kad ir be jų dulkintis negalėtų.
Tiesa, buvo šiame filme vienas itin įdomus aspektas, originaliai užkabinantis galimo ir negalimo problemą kine. Čia atvirai ir ilgokai demonstruojamas vyriškas lyties organas. Kaip žinia, net švelnesnė pornografija šią vyro kūno dalį rodyti privengia. Tačiau Catherine Breillat šią problemą išsprendžia dar kartą mūsų žvilgsnį nukreipdama į kino technologijų užkulisius.
Vyriškas organas yra dirbtinis. Aktoriui sukuriamas “stačio penio” muliažas. Štai jis ir yra mums ilgai rodomas. Vizualiai jis niekuo nesiskiria nuo tikro. Tačiau mums labai aiškiai pasakyta - čia tik muliažas! Ir nei žiūrovams, nei cenzoriams nekyla jokių problemų - dirbtinis penis, net jei jis labai panašus į tikrą, moralei nekenkia.
Be šių klystkelių filmas būtų plokščias. Tačiau klystkeliai jį paverčia eiliniu realybės fragmentu, prisotintu miglotų teiginių, kurie mėgina apsimesti filosofiniais apmąstymais. Filmo problema lyg ir turėtų būti aiški - režisierė ieško ribos, ties kuria susiduria virtuali, antrinė kino realybė ir tikri žmogaus jausmai bei pojūčiai. Tema lyg ir puikiai įsikomponuoja į šiandien aktualius apmąstymus apie technologijų mums kuriamo pasaulio vaizdą, kuriame apčiuopiamos tikrovės telikęs šešėlis.
Deja, koks nors Spielbergas, iš esmės kuriantis pramoginį kiną, šias dilemas perkerta daug įdomiau. Jo fantastika paaštrintas kinematografinis skalpelis atveria gilesnius šiuolaikinės pasąmonės sluoksnius, nei dažnas realybės pėdomis sekantis elitinis filmas. Natūralu - juk net įdomiausios intelektualinės teorijos šiandien labiau remiasi popkultūros patirtimi nei akademinio žinojimo taisyklėmis.
Baigdamas norėčiau atsiriboti nuo čia pateiktos Catherine Breillat filmo interpretacijos. Nors filmas problemiškas, aš itin skatinčiau jį pažiūrėti. Vien tam, kad aiškiai pareikštume: “Mums tokio kino reikia!” Tam, kad balsuotume už įvairovę ir neliktume vien su Holivudo balaganais.
“Sex is Comedy”, Prancūzija, Portugalija, 2002Trukmė: 1 val. 32 min.Režisierė: Catherine Breillat (“Romanas”, 1999)Vaidina: Anne Parillaud (“Žmogus geležine kauke”, 1998; “Jos vardas Nikita”, 1990), Gregoire Colin (“Išsvajotas angelų gyvenimas”, 1998; “Karalienė Margo”, 1994), Ashley Wanninger (“Romanas”, 1999) ir kt.
