Japoniškas “Pasiklydusių sielų miestas” suklaidino. Daugiau nei pusę filmo žiūrėjau taip ir nesuprasdamas, kur vyksta pasakojama istorija - Japonijoje ar Brazilijoje. Stebėsitės? Be reikalo - šiandienos pasaulis yra vienodas. Kai filme skamba dvi kalbos (japonų ir portugalų), nėra lengva nuspręsti: esame brazilų bendruomenėje Tokijuje ar japonų salelėje Rio de Žaneire?
Pradėti reikėjo kitaip. Juk Vilniuje šį filmą rodo tik viename kino teatre - buvusiame “Vingyje” (kol kas dar neįsidėmėjau, kaip rašomas jo naujasis pavadinimas). O juk neseniai šiuose puslapiuose kviečiau čia nesilankyti protestuojant prieš dideles kainas… Deja, kiekvienas prekybos centras žudo mažuosius prekeivius. Tad ir aną savaitgalį teko pripažinti - įdomesni nematyti filmai rodomi tik šiame kino centre… Šiek tiek pasilaužiau ir nutariau savo principus pamiršti. Juk ir maistą perku prekybos centre! Beje, šį kartą ir bilietai kainavo mažiau. Atrodo, čia komercinės potencijos neturinčius filmus bus galima žiūrėti pigiau.
Bet kodėl apie tai sužinojau tik gaudamas grąžą? To nežinojo ir kiti vilniečiai, nes salėje jų sėdėjo gal 15. Kažkodėl prisiminiau “Kino tvaną”… Amžiną jam atilsį…
Taigi įsitaisiau kėdėje. Pirmiausia prabėgo būsimų filmų anonsai. Jie nuteikė neblogai - į Lietuvą keliauja naujas Spielbergo filmas ir naujas mano mėgstamo Briano de Palmos kūrinys. Jo “Femme Fatale” anonsas, ko gero, buvo pats geriausias iš mano manytų. Briano de Palmos traileris praskriejo kaip tobulas MTV klipas. O tuomet, nešinas kulkosvaidžiu, į sceną išėjo japonas Takashi Miike ir paleido seriją vaizdų, kurie taip ir prikalė prie sėdynės.
Filmo pradžia priminė Džeimso Bondo epopėjas - titrai pasirodė tik po gerų 10 minučių. Per tą laiką herojus spėjo nušauti apie 20 žmonių, pagrobti malūnsparnį ir išvaduoti savo mylimąją. Tačiau Bondo kūrėjams iki Takashi Miike labai toli - pastarasis vaizdus dėlioja taip, kad atrodo apsirijęs durnaropių. Įdomiausia, kad šis apsirijimas neturi jokios įtakos vaizdo kokybei - kadro kompozicija, spalvos, montažas - viskas čia tobula.
Vėliau kulkosvaidis ima strigti - ką gi, reikia papasakoti istoriją. Tenka pristabdyti kadrų kaitą ir gaiduką spausti visa jėga tik retkarčiais. Pirmas įspūdis - dar viena “Bulvarinio skaitalo” interpretacija, tik nukelta į egzotišką aplinką ir stipriai pagreitinta. Jokios vienovės: čia mus užlieja angeliškos estetikos vaizdai, taip gerai pažįstami iš Tolimųjų Rytų kino, čia prasimuša MTV, čia filmuotą vaizdą pakeičia animacija ir “Matricos” stiliumi ore pakimba du susikovę… gaidžiai! Po poros minučių, pralaimėjusio gaidžio savininkas paukštį mėgina parduoti artimiausios kavinės virėjui. O tas jam porina, kad pralaimėję gaidžiai dažniausiai būna neskanūs…
Štai taip klostosi įvykiai Takashi Miike filme. Keista, bet mūsų kino informatoriai praneša, kad filmas sukurtas pernai. Melas. Filmas šį pasaulį išvydo prieš trejus metus. Tačiau labai stebėtis nereikėtų - Takashi Miike yra keistas režisierius, per savo karjeros dešimtmetį susukęs arti 50 juostų. Viena jų jau rodyta ir Lietuvoje - 1999 metais sukurti “Kino bandymai”.
Būtent šiuo filmu Takashi Miike išgarsėjo už Japonijos sienų. “Pasiklydusių sielų miestas” taip pat gavo nemažai apdovanojimų festivaliuose. Europiečiai šį režisierių dievina, vienas po kito kartodami tuos pačius ditirambus. Juokingiausias man pasirodė “japonų naujosios bangos pradininkas”. Jaučiu, šioje vietoje juokiasi ir Takashi Miike. Tiksliau jį apibūdintume taip: “naujosios japonų bangos Vakarų kine pradininkas”. O dar tiksliau - tiesiog “naujosios Vakarų kino bangos atstovas”.
Takashi Miike filmai turi tuos komponentus, kurie Vakarų kine šiuo metu labai gerai eina. Juos mėgsta kritikai ir žiūrovai. Galbūt visa tai pradėjo Tarantino ir Larsas von Trieras. Bet dar ir šiandien kiekvienas taip dirbantis režisierius susilaukia sėkmės, kaip ir Takashi Miike. Tik šis japonas mažai galvoja apie šią Vakarų kino atmosferą. Paklausius jo atrodo, kad Miike tokį kiną kurti verčia objektyvios aplinkybės. Štai čia jis ir pradeda šypsotis.
Takashi Miike stato beveik viską, ką jam pasiūlo, ir tomis sąlygomis, kurios įmanomos. Jam duoda kino juostos - jis filmuoja su ja. Duoda skaitmeninę vaizdo kamerą (kokią kiekvienas gali nusipirkti eilinėje parduotuvėje) - jis filmuoja ja. Ir atvirai sako: “Mano padėtis kita nei tų, kurie statė “Šokėją tamsoje”. Jie naudoja skaitmeninę vaizdo kamerą didelio biudžeto filmui. Tai ir yra svarbiausia. Naudojant tokią kamerą, lengviau užčiuopti normalių, kasdienių dalykų nuotaiką. Taip sustiprinamas realaus gyvenimo pojūtis. Kai aš filmuoju skaitmenine kamera, tai darau tik dėl to, kad kino kamerai trūksta pinigų”.
Takashi Miike sako esąs ne režisierius, o “dėliotojas” (arranger). Jis dėlioja vaizdą iš fragmentų, kurie jam duoti. Kaip “Lego” konstruktorių. Argi reikia ko nors daugiau, kad būtų sukurtas šiandieninį žiūrovą stebinantis kino kūrinys? Gal tik šiek tiek sėkmės ir intuicijos.
Takashi Miike į kiną atėjo atsitiktinai. Jis įstojo į kino mokyklą, nes ten nebuvo stojamųjų (žinojo, kad į universitetą nepriims). Jis įstojo, kad paliktų tėvų namus ir išvažiuotų į kitą miestą. Jis nėra kino žinovas, o tarp jam įtakingiausių kino personažų mini Bruce’ą Lee…
Štai jums ir sėkmingo režisieriaus formulė. “Pasiklydusių sielų miestas” yra ne tik vertas dėmesio įvairiausių “naujų bangų” pavyzdys, bet ir puiki galimybė gauti gerą pamoką visiems, svajojantiems tapti kino režisieriumi. Galų gale ir Takashi Miike atvirai sako, kad kino režisieriumi gali būti bet kas…
Daugiau apie Takashi Miike: www.midnighteye.com/reviews/hazdcity.shtml
“Hyoryu Gai” (“The City of Lost Souls”), Japonija, 2000.Trukmė: 1 val. 45 min.Režisierius: Takashi Miike (“Kino bandymai”, 1999; “Gyvas arba miręs”, 2000)Vaidina: Teah, Michelle Reis, Patricia Manterola, Mitsuhiro Oikawa, Koji Kikkawa ir kt.
