Kai pankai pasensta, suvaikėja. Jie supranta, kad visuomenės nenugalės, susitaiko su pralaimėjimu, užsiriša kaklaraištį ir vaikšto pakampėmis, pasakodami vaikams apie jaunystės žygius. Jeigu Marilyn Mansonas į Lietuvą būtų atvažiavęs prieš 5 metus - gal ir būtų sukėlęs skandalą. Dabar jie galėjo sukrėsti tik vaikus.
Prieš penkerius metus MM gal net būtų privertęs Katalikų Bažnyčią svaidytis prakeiksmais, kurie kadaise lydėdavo jo gastroles po Ameriką. Tačiau šie laikai jau praėjo. Aišku, norint galima sakyti bet ką. Juk MM vis dar yra Šėtono bažnyčios šventikas, oficialus Velnio žodžių ambasadorius krikščionių pasaulyje.
Tad galima sakyti, kad Lietuvos žiniasklaida, reklamuodama MM koncertą, taip pat kovojo su krikščionybe. Šėtonui pritarė ir tie 4 ar 5 tūkstančiai žmonių, atėjusių į koncertą. Kai jie visi draugiškai mojo rankomis, mačiau pro scenos konstrukcijas žibančias patenkinto Liuciferio akis. Labiausiai, aišku, šėtoniškai atrodė koncerto organizatoriai, atvežė Lietuvon tokį pabaisą, tačiau meile blogio demonams galima įtarti ir Vilniaus “Žalgirio” stadiono vadovybę bei policiją. Įdomiausia, manyčiau, yra tai, kad šėtonui nusilenkė ir prašmatnaus viešbučio “Radisson SAS” vadovai! Nejaugi šis tarptautinis viešbučių tinklas yra slaptas šėtono garbintojų sindikatas?
Šėtono bažnyčios įkūrėjas Antonas Le Vay į savo namus San Franciske MM pasikvietė dar 1994-aisiais. Per šį vizitą ponulis Mansonas ir buvo “įšventintas”. Vėliau sklandė gandai, kad Mansonas nori pirkti Antono Le Vay namus ir taip saugoti jo atminimą, tačiau pasitenkino jam dedikuodamas savo autobiografiją.
Kodėl susitiko du didžiausi XX a. Vakarų pasaulio popkultūros mistifikatoriai, paaiškinti nesunku. Jiems reikėjo vienam kito. Juk ne šiaip sau jie ir prieš tai vienas kitą liaupsino. Nors MM visuomet daugiau kalbėjo apie politiką, o ne apie šėtoną. Nors Antonas Le Vay jau seniai buvo atsiribojęs nuo gitaromis ginkluotų “satanistų” ir pasirinkęs jo kartos žmogui tinkamesnę Wagnerio ar Stravinskio muziką.
Šis susitikimas buvo naudingas abiem, nes garantavo lengvą pasirodymą masinėje žiniasklaidoje. Antonas Le Vay dar kartą pasauliui galėjo priminti save - turint omeny, kad greitai jis užvertė kanopas, šis priminimas tampa dar prasmingesnis. Na, o MM, tais laikais dar tik formuojančiam savo įvaizdį, “arbatėlė” pas Baisiausią Pokario Amerikos Žmogų buvo dar naudingesnė.
Štai dėl ko MM neatsispyrė net Lietuvos žiniasklaida. Nors iki šiol mūsų apie menininko kūrybą neinformuodavo, tačiau kelionė Marijos žemėn pažadino net ir apsnūdusius Lietuvos žurnalistus. Staiga Mansonui imta giedoti tokius ditirambus, kad nuoširdus skaitytojas galėjo tik stebėtis - “o kodėl gi apie jį “Lietuvos rytas” nerašė anksčiau?” Dabar, kai kiekvienas Lietuvos dienraštis jautė pareigą mums pranešti, kad “MM - skandalingiausias pasaulio dainininkas”, noras tuo patikėti labai jau greitai praeina.
Žiniasklaida prieš koncertą išplatino krūvas tekstų, dažniausiai gautų iš koncerto rengėjų - paprastai juose buvo šnekama apie naująjį grupės albumą. Dauguma ant viršelių patekusių fotografijų - taip pat reklaminės, taip pat komunikuojančios naujajame MM albume kuriamą stilių. Niekas nepasistengė pasikapstyti giliau - ir kam to reikia! Juk ir gegužės mėnesio “The Face” numeryje puikuojasi tos pačios fotografijos - reklama, reklama, reklama…
Ir kas gi lieka vargšeliui MM, kadaise savo pavadinimą sulipdžiusiam iš Marilyn Monroe ir legendinio žudiko Charleso Mansono vardų… Anksčiau šis žmogus niekada nekalbėdavo apie stilių. Rokas jau seniai yra padalytas į dvi dalis: visuomeninę veiklą plačiąja prasme ir muziką. Ankstesnis Mansonas buvo visuomeninė veikla (pvz., jo virsmas Šėtono bažnyčios šventiku). Ir tik po to visai pakenčiama muzika. Dabar gi liko tik muzika. Tad pats laikas pakalbėti apie stilių.
Kadaise žurnalui “Rolling Stone” rašytame tekste ponas Mansonas sakė: “Aš esu paskutinio XX a. dešimtmečio individualybės balsas, o žmonės yra linkę sieti viską, kas atrodo ar elgiasi kitaip, su nelegalumu ar amoralumu”. Iš tikro - yra praeito amžiaus žmogus, sugebėjęs apibendrinti visus civilizacijos pasiekimus. Jis parodė, ką žmogus pasiekė nuo Kristaus gimimo laikų. Tačiau XXI a. jam nėra ką veikti.
Aišku, galima į šią dramą pažvelgti ir kiek kitaip. Užsienio žurnaluose galima rasti užuominų apie tragediją, įvykusią vienoje Amerikos mokykloje prieš porą metų. Tą kartą šaudė vaikai. Ieškodami kaltų, žmonės vėl apkaltino roką - tai buvo daryta ne vieną kartą. Dėl to bėdų yra turėję ne tik tokie komediantai kaip Ozzy Osbournas, AC/DC ar “Judas Priest”, bet ir niekuo dėti muzikantai, apkaltinti tik dėl to, kad jų naivių dainų klausydavosi milijonai.
Tą kartą žurnalistų stumiama visuomenė atsisuko į MM. Sakyta, kad vaikai žudikai klausėsi MM muzikos ir mėgdžiojo jo sceninį įvaizdį. Kiti, tarp jų ir pats Mansonas, šaukė, kad tai yra netiesa. Ar galima kaltinti muziką dėl žmogaus nusikaltimų? Jei pažvelgtume giliau, pamatytume, kad daugiau pasaulio nusikaltėlių klausosi “The Beatles”, Madonnos, Stingo… Tiesiog jų apkritai klausosi daugiau žmonių. Įdomu, kokią muziką mėgsta mūsų garsusis pakelių maniakas?
Po to įvykio MM nulindo į pogrindį. MM išsigando. Jis šaukė: “Jeigu jums gėda savo vaikų, prisiminkite, kad patys juos sukūrėte!”. Jis bijojo, kad jį nužudys šimtas kunigų katalikų, apie kuriuos kadaise dainavo ir mūsiškis Algis Greitai (šiandien, kai Algis pardavė savo sielą žiniasklaidos demonams, niekas jo jaunystės paklydimų nebeprisimena).
“Aš esu kontroversiškas menininkas, išdrįsęs turėti savo nuomonę ir kurti muziką, kuri verčia susimąstyti žmones, gyvenančius beprasmiškame pasaulyje. Savo kūriniuose aš tyrinėju Ameriką tokią, kokioje gyvename. Aš visuomet stengiausi parodyti, kad šėtonas, kuriam verčiame kaltę už visą prievartą, gyvena kiekviename mūsų”. Štai taip MM rašė 1999 metais tame pačiame “Rolling Stones” žurnale.
O šiandien jis kalba apie susidomėjimą ketvirtojo dešimtmečio Vokietija, apie žvilgsnį į to meto modernistinius kraštutinumus, kurie bent iš dalies galėtų kompensuoti gerokai nuleistą jo kūrybos garą. Jis užsimena apie Hitlerio viešai pasmerktą “degeneravusį meną”, kuriam šiandien norėtų atstovauti ir MM. Tik šiandien jau nebėra kam tai uždrausti. Tad jis įsileidžia žurnalistus į savo namus ir rodo kambarius, kurie greičiausiai ir buvo sukurti tam, kad ten galėtų apsilankyti žurnalistai, kurie ir toliau skleistų legendas apie keistuolį muzikantą. Jis mielai mini savo draugę Ditą (www.dita.net), kuri kiek netikėtai praplečia “skandalisto” reklaminį įvaizdį.
Taigi MM paliko šiandieną ir patraukė į saugius istorinius laikus. Daugiau jau niekas jo nekaltins visuomenės demoralizavimu. Jis galės ramiai gyventi ir leisti albumus, kuriuos dar kurį laiką iš inercijos pirks senieji gerbėjai. Vėliau jis nukeliaus į popkultūros pakraščius, kuriuose telkiasi pigi pornografija, B kategorijos siaubo filmai ir ant laikraštinio popieriaus atspausti trileriai. Ir toliau koncertuos tokiose šalyse kaip Lietuva, kur naivius gyventojus pasitelkus žiniasklaidą dar bus galima įtikinti, kad “Marilyn Mansonas yra skandalingiausias žmogus pasaulyje”. Amen.
Jūsų dėmesiui oficialus MM tinklapis (www.marilynmanson.com) tam, kad suprastumėte, jog šis vyrukas nėra toks jau kvailas, nors jo tapyba ir primena prieš 20 metų šokiravusių “Laukinių” ekspresionizmą, kurį šiandien prisimena tik kolekcininkai, mokantys už ją nemažus pinigus. Mat tie kūriniai jau yra kultūros vertybės, kaip ir Mansono akvarelės, už kurias jis prašo tiek pat daug.
