Dažniausiai ramus ir nuoseklus susirašinėjimas su mūsų skaitytojais po mano vasario 25 dieną skelbto rašinio “Apie bolševikinį pramatymą ministerijoje” (http://www.omni.lt/index.php?base/z_89121) buvo sutrikdytas energingų ir, kartais, piktų laiškų, kuriuos verta komentuoti. Ir dar kartą grįžti prie turto deklaravimo temos.
Priminsiu, kad jame buvo kalbama apie numatomą Vyriausybės įstatymo projektą, kuriuo ji siūlys Seimui priimti Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymą. Pagal šį įstatymą visi gyventojai privalės Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikti duomenis apie turimą bent kiek brangesnį turtą - pinigines lėšas, kurių suma viršija 10 tūkstančių litų; pasiskolintas arba paskolintas pinigų sumas - pradedant nuo 2000 litų; vertybinius popierius; nebaigtą statybą ir kitą nekilnojamąjį turtą, jei jis neįregistruotas nekilnojamojo turto registre; užsienyje turimą turtą, meno kūrinius, brangakmenius, juvelyrinius dirbinius, tauriuosius metalus, kurių vieneto vertė viršija 10 tūkst. litų, netgi kitą, “gyventojo nuomone, vertingą turtą”, jei jo vertė viršija 10 tūkst. litų. Be to, mokesčių administratorius turėtų teisę įpareigoti gyventoją pagrįsti deklaruoto turto įsigijimo šaltinius.
Manyčiau, kad net garsusis pamokslininkas Moonas neįstengtų suorganizuoti tokios masinės savo “munistų” išpažinties, kokią, šiuokart apie asmeninį turtą, nori surengti Finansų ministerija.
Ir viso to sumanymo vienintelis pagrindimas - kad nusikaltėliai (ne Lietuvos gyventojai, bet nusikaltėliai) negalėtų apgaudinėti prokurorų, teigdami, kad jų įspūdingas turtas yra giminaičių dovana ar palikimas. Kadangi tokiais nusikaltėliais gali tapti kiekvienas Lietuvos gyventojas, tai tesurašo jie iš anksto savo turtą, ir tada tie iš jų, kurie realizuos savo planą tapti nusikaltėliu, nebegalės dangstyti savo juodais darbeliais pelnyto turto dovanomis ar palikimu; juk ministerija žinos visą Lietuvoje esantį turtą.
Vieni skaitytojai pritarė mūsų argumentavimui - jie taip pat mano, kad nekaltumo prezumpcija yra visuotinai pripažintas principas, todėl minėtas motyvas turtui deklaruoti atmestinas.
Kiti skaitytojai karštai pasipriešino mūsų argumentams. Vienas jų yra gyvenęs JAV ir puikiai žinąs, kad ten kasmet kiekvienas pilietis iki balandžio 1 d. turi užpildyti deklaraciją ir nurodyti, kokias pajamas, taip pat ir iš turto, jis yra gavęs praėjusiais metais ir kiek už tai turi sumokėti mokesčių pagal galiojančius įstatymus.
Bet tai visiškai skirtingi dalykai - turto surašymas ir mokesčiai. Turto mokesčiai daugelyje šalių yra kasdienybė, tai tipiškas vietinis mokestis. JAV greta federalinio pajamų mokesčio (taip pat ir už turto pajamas - palūkanas, rentą, turto vertės prieaugį, gautą jį pardavus) valstijose mokamas turto mokestis už nekilnojamąjį turtą, taip pat laivus, verslo atsargas, automobilius (dažnoje valstijoje).
Turto bei turto pajamų mokesčių užuomazgas turime ir Lietuvoje (juridinių asmenų mokamas nekilnojamojo turto mokestis, žemės mokestis), netrukus teks susitaikyti ir su atsirasiančiu turto mokesčiu fiziniams asmenims, po to tikriausiai palūkanų už indėlius apmokestinimu ir pan. Tai yra neišvengiama vien dėl to, kad ūkio sistemos atžvilgiu integruojamės į ES ir mokestinė politika taip pat turi vienodėti, o mūsų valstybės biudžeto pajamos - didėti.
Tačiau sumanymas surašyti (privalomai deklaruojant) visą turimą turtą yra visai kas kita. Tokį surašymą vargu ar kas yra atlikęs, bent jau demokratinių valstybių egzistavimo laikais. Nebent siekiame pagerinti Lietuvos įvaizdį - matys pasaulis, kad ne tik beisbolo lazdomis mojuoja ir moteris pardavinėja, bet ir rašyti moka (kaip kitaip deklaracijas tauta užpildytų?).
Akivaizdu, kad ekonomikai iš lėto kylant mokesčių rūšių gausės ir bendra našta kažkiek didės - su tuo reikia susitaikyti, tai neišvengiama kaip žiema (Finansų ministerija pasakytų - neišvengiama kaip pavasaris). Tai vienas dalykas.
Visai kas kita, kai valdžia imasi totalinio turto surašymo vien dėl to, kad nesučiumpa meluojant saujelės vagių ir sukčių. Tai neadekvatus ir todėl nepriimtinas valdžios įsiveržimas į žmonių gyvenimo privatumą demokratinės valstybės sąlygomis.
Nebent laikinai pakeistume Lietuvos Respubliką iš demokratinės į kitokią, tinkamą tokiam turto surašymui. Po surašymo vėl grąžintume tą demokratiją ir jokio nuostolio gal nebūtų.
