Paskelbti duomenys apie užimtumą ir nedarbą šalyje rodo - užimtumas sumažėjo, nedarbas - taip pat. Antrąjį šių metų ketvirtį užimtumas, t.y. dirbančių darbingo amžiaus žmonių dalis bendrame tokio amžiaus žmonių skaičiuje, buvo 61,3 proc., o prieš metus - 62,4 proc.; nedarbas sudarė atitinkamai 11,3 ir 12,9 proc.
Ir mažiau dirbam, ir mažesnis nedarbas. Taip gali būti, bet tik vienu atveju - jei darbingo amžiaus žmonių skaičius Lietuvoje mažėja. Taip ir buvo, jų per tuos metus sumažėjo 26 tūkstančiais.
Tai, žinoma, pats blogiausias iš visų įmanomų būdas mažinti nedarbą.
Iš pradžių išvykstantys darbingi lietuviai (Lietuvos piliečiai) nesugadina užimtumo ir šalies ekonomikos augimo reikalų; juk jie nerado darbo Lietuvoje ir neįveikė, konkuruodami dėl jo, geresnių kandidatų. Tačiau netruks paaiškėti, kad išvyko daugiausia jauni, t.y. sugebantys mokytis, tobulėti, prisitaikyti, žmonės. Tai yra tokie, kokių labai reikės rytdienos įmonėms ir įstaigoms.
Vieną neigiamą dalyką apie padėtį darbo rinkoje praneša didžiulis ilgalaikio nedarbo lyginamasis svoris: 6 mėnesius ir ilgiau darbo neranda net 76 proc. užsiregistravusiųjų darbo biržoje; net 55 proc. darbo ieško metus ir ilgiau. Tai daugiausia jau amžių įpusėję žmonės be kvalifikacijų arba su užvakarykščiu išsilavinimu ir patirtimi.
Taigi darbo požiūriu Lietuva vis tvirčiau dalijasi į tuos, kurie nedirbs jau niekada ir užtikrins skurdo reprodukavimą šalyje, bei tuos, kurie vis labiau tikri, kad turės darbą arba geresnį darbą.
Kita vertus, nei emigravimas (ypač jei jis bent kažkuria dalimi yra laikinas), nei nebepajėgiančių įsidarbinti santykinis gausėjimas neužkerta kelio didinti BVP (apskritai imant ir ypač skaičiuojant vienam gyventojui).
BVP priklauso ne tik nuo darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus, bet ir nuo jų užimtumo bei darbo našumo. Pavyzdžiui, užimtumas JAV yra 71 proc. (2000 m. buvo net 74 proc.), ES - tik 63 proc. Be to, kiekvienas dirbantis žmogus JAV 2003 metais dirbo vidutiniškai 1792 valandas, o ES - apie 1500 val. Darbo našumas, skaičiuojant jį kaip BVP dydį vienam gyventojui, ES sudaro tik 72 proc. JAV lygio, bet skaičiuojant tiksliau, kaip BVP dalį, sukurtą per vieną darbo valandą, gausime 92,3 proc. JAV lygio.
Antai 1995-2002 metais Europos Sąjungoje BVP vidutiniškai didėjo 2,3 proc. kasmet. Tie 2,3 proc. susidarė, daugmaž perpus, dėl dviejų veiksnių - 1,1 proc. augimo sąlygojo darbo našumo didėjimas ir 1,3 proc. - užimtumo didėjimas.
Japonijoje BVP tuo laikotarpiu augo tik 1,1 proc., nes didinti užimtumą darbštuoliams japonams, kaip gerai žinome, tiesiog nebeliko galimybių; užimtumas Japonijoje per tą laikotarpį netgi 0,3 proc. sumažėjo (išaugo nedarbas) ir visą BVP augimą užtikrino darbo našumo didėjimas 1,4 proc. kasmet.
Japonų pėdomis, beje, eina jų visiški imitatoriai - pietų korėjiečiai: vienas dirbantis žmogus Korėjoje vidutiniškai per metus triūsia net 2410 valandų.
Užimtumo tyrimas Lietuvoje taip pat parodė beatsirandančią dar naują tendenciją - aukštąjį ir ypač aukštesnįjį išsilavinimą turinčių bedarbių dalies didėjimą tame iš lėto mažėjančiame bedarbių legione. 2003 m. antrąjį ketvirtį tokie sudarė 13 proc. visų bedarbių, dabar jau 16,4 proc.
Tai natūralu net keliais požiūriais. Pirma, didėja aukštąjį ir aukštesnįjį išsimokslinimą gavusių žmonių dalis bendrame darbingųjų skaičiuje. Antra, aukštasis mokslas liberalizavosi ir diversifikuojasi įvairiomis prasmėmis. Galimybės studijuoti nepaprastai padidėjo, o studijos - suįvairėjo. Įvairėja savo teikiamomis mokymo paslaugomis universitetai ir kolegijos, įvairėja jų dėstytojai, įvairėja studentai, jų norai ir motyvacija, įvairėja galimybės baigti mokslus.
Todėl jaunuoliai dabar savo likimą kala vis labiau savomis rankomis. Vieni jų, baigę mokslus, ima kopti profesinės karjeros laiptais verslo bendrovėse, kiti - ministerijose ir diplomatinėje ar karinėje tarnyboje, treti, vedami labai įvairių aplinkybių, suka į darbo biržas.
Ir dar viena, šį kartą teigiama tendencija užfiksuota Statistikos departamento atliktame tyrime - mažėja užimtumas žemės ūkyje. Kuo daugiau darbingo amžiaus gyventojų dirba žemės ūkyje, tuo palyginti skurdesnė šalis. Todėl, kad darbo našumo lygis šiame sektoriuje tradiciškai yra žemas. Lietuvoje, pavyzdžiui, jis, nelygu metai, dukart ir daugiau mažesnis nei vidutiniškai ekonomikoje. Antai šiuo metu žemės ūkyje (taip pat medžioklėje ir miškininkystėje) dirba per 16 proc. žmonių, o jie sukuria tik apie 7 proc. šalies BVP.
O verslo ir finansinėse paslaugose dirba 5,1 proc. visų darbuotojų, o jų indėlis į BVP yra 9,4 proc. Sudėtingesnis, geriau atlyginamas darbas sukuria didesnę vertę.
Žinoma, dėl smulkių gamintojų dominavimo dalį žemės ūkyje sukurto produkto paprasčiausiai atima oligopolijos - galingos grūdų, pieno ir mėsos supirkėjų bendrovės, per mažesnes, nei būtų normaliomis rinkos sąlygomis, produkcijos supirkimo kainas.
Darbo našumas turi lemiamą reikšmę šalies ekonomikos potencialo didėjimui ir kiekvieno žmogaus gerovės kilimui. Jei jis aukštas, šalis gali vis daugiau išteklių skirti subtilesniems ir strategiškai svarbesniems dalykams. Jei jis žemas - tenka spręsti tik kasdienius investicijų skatinimo ir kovos su skurdu uždavinius.
Kitaip tariant, ekonomiškai neišsivysčiusioje šalyje dauguma dirbančių žmonių turi būti valstiečiai, o išsivysčiusioje vis gausės visokių strategų ir šiaip varnų skaičiuotojų, nes maisto ir drabužių jau seniai visos šalys pasigamina su kaupu.