Ketvirtadienį (balandžio 8 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės ministras pirmininkas pateikė LR Vyriausybės 2003 m. veiklos ataskaitą.
Gerai, kai yra kas apibendrina valstybės raidą per metus. Atsiranda pagrindas svarstymams. Juk negalėsime ilgai verstis ta tipiška lietuviška trumpa drūta “analize” - “nieko gero nebuvo, nėra ir nebus”, ant kurios tarpsta patys perspektyviausi ir patys prasčiausi kandidatai į aukščiausius valstybės postus.
Premjeras pasakė Seime ataskaitos esmę išreiškiančią kalbą, kruopščiai surašytą pagal Vyriausybės 2001-2004 metų programos struktūrą, sutelkdamas dėmesį į socialinės ir ekonominės raidos klausimus.
Aiškiai jautėsi premjero džiaugsmas ir pasididžiavimas - štai kokie geri ūkio plėtojimosi rezultatai, štai kaip augo ir visa ekonomika, ir konkretūs jos sektoriai. Kokių nors problemų ekonomikos raidoje, išskyrus struktūrines, premjeras neįžiūrėjo.
Vis dėlto reikia paklausti: ką padarė, kuo prisidėjo Vyriausybė prie ekonomikos plėtros ir socialinių problemų sprendimo? Praėjo jau treji metai - kaip sekėsi vykdyti įsipareigojimus, t.y. 2001-2004 metų programą?
Juk mūsų ekonomika veikia privačia piliečių (taip ir pat ir Lietuvoje dirbančių ne piliečių) iniciatyva. 70 procentai šalies nacionalinio produkto sukuriama privačiame sektoriuje. Jeigu atimsime tradiciškai valstybinius valstybės tarnautojų, švietimo ir sveikatos apsaugos bei socialinių paslaugų teikimą, tai visa kita prekių ir paslaugų masė faktiškai yra kuriama beveik vien privačiose įmonėse. Kad mūsų ekonomika 2003 m. paaugo net 9 procentais, ačiū už tai ne Vyriausybei, bet Alytaus “Snaigės”, Panevėžio “Ekrano”, “Mažeikių naftos”, “Rokiškio sūrio”, “Utenos trikotažo”, Jonavos “Achemos” ir dar daugelio kitų įmonių ir įmonėlių vadybininkams, savininkams ir darbininkams, kurie buvo gan išmintingi vienais atvejais ir pakankamai nekvaili kitais, kad įstengė ne tik tęsti veiklą, bet ir ją išplėsti.
Malonu, kad Vyriausybė tai pastebi ir tuo džiaugiasi. O kiek ji prisidėjo prie tų pasiekimų?
Taip, žinoma, pirmiausia ji prisidėjo tuo, kad negadino reikalų. Valstybėse kaip Lietuva, ką jau matėm daugsyk, valdžia gali pakenkti ūkiui nesyk daugiau nei visi kontrabandininkai, mokesčių nemokėtojai ir vagys kartu sudėjus. Juk mūsų ankstesnės Vyriausybės jau prašvilpė, pradangino daug šimtų milijonų litų, garantuodamos beviltiškas paskolas Kauno “Inkarui”, Mažeikių “Oruvai” ir pan.
Ir ši Vyriausybė, regis, gaus išleisti keliasdešimt milijonų litų savo neprofesionalumui apmokėti - ar estams, išstumtiems iš elektros tinklų privatizavimo, ar švedams, iškėlusiems bylą dėl naftos telkinių eksploatavimo, ar dar kam. “Taip jau išėjo, - pasakys Vyriausybė, - kažkas ne ten padėjo kablelį, o visų klerkų nesužiūrėsi”. Ir nepanašu, kad bus iškelta byla ir kabinetas sės į cypę.
Nykumo prieskonį palieka “jovalo” principu pateikiami duomenys premjero kalboje. Kuris valdininkas apie ką parašė - tą premjeras perskaitė. Antai skyriaus apie transportą ir ryšius teksto rašytojas sumanė pasigirti savąja šaka: “sektoriuje sukuriama BVP dalis didėja ir 2003 metais sudarė apie 13,8 proc. Šiuose sektoriuose dirba apie 86 tūkst. žmonių, arba 6 proc. visų dirbančiųjų. Taigi santykinai mažesnis dirbančiųjų skaičius sukuria didesnį bendrąjį vidaus produktą. Visa tai byloja apie gerą transporto ir ryšių sistemos padėtį kitų sektorių atžvilgiu”.
Tušti žodžiai! Šiame sektoriuje naudojamas daug aukštesnės kvalifikacijos darbas nei daugumoje kitų ūkio šakų. Dėl to ir darbo našumas gerokai aukštesnis nei visame ūkyje; todėl ir sukuria 6 proc. žmonių 14 proc. produkto. O padėtis gali būti ir visai prasta - gal galėtų sukurti ne 14, bet 16 proc., tik nesistengia? O gal ir priešingai.
Premjeras nevengia pasinaudoti sena propagandine praktika: jei reikalai tais metais ėjosi prastai, geriau teisybės nesakyti, o manipuliuoti ilgesnio laikotarpio skaičiais. Štai investicijų reikalai nėra geri, tiesioginės užsienio investicijos šalyje pernai beveik visai neaugo - padidėjo vos 3,9 proc., o 2002 m. paaugo 23,6 proc., 2001 m. - 14,2 proc. Premjeras išsisuka iš padėties: “Tiesioginės užsienio investicijos per trejus metus išaugo beveik pusantro karto ir 2003 metų pabaigoje 1 gyventojui teko 3927 litai”. Jei girtis, tai girtis, kam čia tų problemų.
O problemų yra. Problemų yra kiekvienoje be išimčių pasaulio ekonomikoje ir valstybėje. Mums rūpi mūsų problemos. Kaip spręsim investicijų didinimo klausimą - gal valdžia gali kuo padėti? Kaip elgsimės su žemės ūkiu - ar ir toliau smerksim jį už neproduktyvumą, kylantį dėl itin didelės kapitalo stokos, tyčiosimės iš jo skurdo ir nepaslankumo, ar ką nors darysim valdžios priemonėmis? Mūsų aukščiausi pareigūnai labai vangūs tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo srityje; juk mes, o ne kas nors kitas atmetėm latvių idėją pasinaudoti jų galimybėmis kaupti dujų atsargas (dabar jau grįžtam), mes numojam ranka į estų pasiūlymus kurti bendrą energetikos ūkį Baltijos šalyse. Ar tai tęsis, ar mes ir toliau liksime pasitikintys vien savo jėgomis, ES pinigais ir NATO skydu, ar imsimės greta diplomatinių ir šiek tiek ekonominių iniciatyvų Europoje?
Labai nepakenktų daugiau profesionalumo ekonominėje politikoje. Antai Vyriausybės 2001-2004 metų programoje parašyta: “Visomis priemonėmis skatinti eksportą ir siekti teigiamo užsienio prekybos balanso”. Tai daugiau nei tušti žodžiai - tai nesąmonė. Šalis negali pasiekti teigiamo prekybos balanso, jei jį yra kapitalą įvežanti šalis. Lietuva yra ir ilgai bus tokia. Naudotis kitų šalių sankaupomis yra vienintelis racionalus būdas vytis priekin nuėjusias šalis. Kitaip sakant, kaip galima parduoti užsieniui daugiau, nei perki iš jo, jei greta iš eksporto uždirbtų pajamų dar gauni investicijoms įvežamo kapitalo?
Iš tiesų kartais galima tik pasidžiaugti, kad XXI amžiuje mūsų valstybės valdžia ekonomikoje neturi per daug galių, antraip tikrai, ko gero, imtų pradėti įgyvendinti XVIII amžiaus merkantilizmo idėjas. Suvokimo bei idėjų modernizavimo labiausiai ir trūksta Vyriausybės aplinkoje atliekamai ūkio raidos analizei ir jos brėžiamai ekonominei politikai.
