Prieš kelias dienas "Financial Times" parašė, kad Lietuva ir Estija bus nepriimtos į Ekonominę ir pinigų sąjungą (EPS), taigi negalės įsivesti euro, nes yra pernelyg skurdžios. Esą Europos Sąjungos (ES) Ekonomikos ir finansų taryba, birželį spręsianti šį klausimą, tą priežastį užmaskuos kurio nors formalaus kriterijaus neįvykdymu, bet tikroji priežastis bus būtent tų nacionalinių ūkių menkas išsivystymo lygis.
„Skurdumas“ ar „neturtingumas“ yra, žinoma, labai netikslūs terminai. Jei galima kalbėti apie formaliuose konvergencijos kriterijuose nenumatytus reikalavimus pinigų sąjungos narei, tai toks „kokybinis“ reikalavimas turėtų vadintis „realiosios konvergencijos“ kriterijumi. Pagal jį mes su estais esame nepasirengę narystei pinigų sąjungoje – mūsų ekonominis lygis daug žemesnis. Lietuvos BVP vienam gyventojui, perskaičiavus pagal perkamąją galią, 2004 m. sudarė 48 proc. ES-25 vidurkio, Estijos – 51 proc. (Slovėnijos rodiklis jau kur kas geresnis – 79 proc.).
Apie realią konvergenciją kalbama visą laiką nuo pat EPS įkūrimo. Ekonomistų nuomonės čia išsiskyrė. Vienų manymu, kaip tik pinigų sąjunga leistų šalims greičiau vykdyti realiąją konvergenciją, vytis žengiančias priekyje. Kiti įsitikinę, kad šalys turi būti pasiekusios aukštą realiosios konvergencijos lygį pirmiau nei imsis kurti pinigų sąjungą (ar įstoti į ją). Su bendra pinigų politika ir bendra valiuta skurdesnės šalys, sako jie, bus pasmerktos dar ilgiau kapanotis savo santykiniame skurde.
Abiejų grupių argumentai operuoja ta pačia medžiaga apie realiosios konvergencijos problemas. Jei šalis kandidatė į pinigų sąjungą smarkiai atsilieka savo ekonominiu lygiu nuo pinigų sąjungos narių, vadinasi, joje yra žemesnis darbo našumas. Dėl to natūraliai mažesnis ir darbo užmokestis, todėl savo ruožtu žemesnis ir kainų lygis (nes jį nemaža dalimi, ypač paslaugose, lemia būtent darbo užmokestis). Norėdama plėtoti savo ūkį, tokia šalis privalės stengtis didinti eksportą. Grumdymasis tarptautinėje rinkoje priverčia didinti ir darbo našumą, ir produkcijos kokybę, dėl to galiausiai susidaro sąlygos (ir būtinumas) didinti darbo užmokestį. Eksportinę produkciją gaminančiame ūkio sektoriuje jis didėja, ir didėja greičiau nei likusiame, neeksportuojančiame sektoriuje. Pastarasis – tai dauguma paslaugų, taip pat nekilnojamasis turtas, kaip kurie kiti sunkiau transportuojami, su importu nedaug konkuruojantys gaminiai (pavyzdžiui, statybinės medžiagos, vietinė žaliava, greit gendantys gaminiai). Šiam, „neprekiaujančiam“ sektoriui būdinga tai, kad darbo našumas jame didėja daug lėčiau (lemia ne tik menkesnė konkurencija, bet ir tai, kad jame dominuoja paslaugos, kuriose darbo našumas dėsningai didėja daug lėčiau nei apdirbamojoje). Tačiau darbo užmokestis šalyje negali būti dviejų lygių – palyginti aukštas „prekiaujančiame“ sektoriuje ir palyginti žemas „neprekiaujančiame“. Todėl ir pastarajame ima kilti atlyginimai – tiek dėl to, kad jame gali imti trūkti darbo jėgos, tiek ir dėl to, kad didėja paklausa paslaugoms ir nekilnojamajam turtui iš turtėjančio „prekiaujančio“ sektoriaus pusės. Šitaip darbo užmokestis šalyje gali imti didėti sparčiau nei darbo našumas visame ūkyje; infliacija paspartėja. (Tai ir yra vadinamasis Balassa-Samuelsono efektas.)
Taigi vyksta trijų jėgų sąveikavimas. Infliacija paspartėja, nes kainų lygis šalyje negali ilgai išlikti žemesnis nei brandesnėse pinigų sąjungos šalyse. Ta infliacija bus nebaisi, jei, taip pat sparčiai (ar dar sparčiau) didės darbo našumas šalies ūkyje, kuris, pirma, užtikrins realiųjų pajamų didėjimą ir, antra, liudys perėjimą prie vis konkurencingesnės produkcijos, kuri dėl to atsilaikys tarptautinėse rinkose, nepaisant kainų kilimo. O darbo našumas galės ilgai didėti sparčiu tempu, jei ūkis modernizuosis, nepaliaus orientavęsis į vis aukštesnių kategorijų, didesnės pridėtinės vertės, taigi brangiau parduodamą produkciją.
Ir tada belieka klausti – euras vietoj nacionalinės valiutos visam tam procesui padės ar trukdys?
Padės, sako tie pirmieji, vadintini entuziastais. Bendros valiutos dėka skurdi šalis palengvins (taigi ir išplės) savo prekybą su pinigų sąjungos šalimis, susilauks daugiau investicijų, o dėl to, kad jos pinigų politiką lems visos pinigų sąjungos centrinis bankas, ji bus apsaugota nuo infliacijos grėsmės ir turės mažesnes palūkanas – kas teiks palankias sąlygas būstų statybai ir verslo investicijoms. Taip ji sugebės greičiau atnaujinti visą savo produkciją ir nesibaiminti šiek tiek spartesnės infliacijos šalyje.
Trukdys, sako antrieji, skeptikai. Iki realios konvergencijos, taigi – ir ekonominės gerovės deramo lygio – mūsų kainoms dar kilti ir kilti. Neturi reikšmės tai, kad darbo našumas didėja; jis tik leidžia didinti darbo užmokestį, bet kainų tai nestabdo. Gali būti, kad darbo užmokestis visiems didės greičiau nei kils kainos, todėl gyvenimo lygis augs. Bet jei turėsim bendrą valiutą, tai tas kainų kilimas neišvengiamai darys mūsų eksportinę produkciją vis brangesnę. Eksportas sustos, nustos augti ir gamyba. Netruks paaiškėti, kad eksportuojamoji produkcija tiek pabrango, kad jos nebeįmanoma parduoti. Reikėtų skubiai devalvuoti valiutą, antraip teks stabdyti gamybą, darbuotojus – atleisti iš darbo, o kadangi valstybės biudžetas dėl įplaukų mažėjimo smuks į vis didėjantį deficitą, tai dar reikės ir socialines išlaidas mažinti. Bet savos valiutos nėra, devalvuoti nėra ko; žlungam dėl to, kad įsivedėm eurą – taip užbaigtų savo pasakojimą skeptikas.
Tiesa yra pirmųjų arba antrųjų pusėje priklausomai nuo to, kokia yra šalies ekonomika. Jei ji maža ir visiškai priklausoma nuo eksporto ir importo, jei yra išmokusi veikti be savarankiškos pinigų politikos, jei seniai nebemanipuliuoja valiutos kursu, tai tokia ekonomika gali drąsiai eiti į pinigų sąjungą. Ką ten „gali“ – ji privalo, jei tik turi progą.
