Ji pakilo ir, net nepažvelgusi į mane, išėjo. Likau kvailio vietoje, o svarbiausia - iškilo daug klausimų. "Tai kieno vietą aš užimu ir koks privalau būti, kad niekam nekiltų jokio įtarimo ir viskas vyktų sklandžiai? Et, nieko čia tokio, - nusprendžiau nesureikšminti ginčo, - viskas praeis. Tiesiog šį kartą nesugebėjau visiškai kontroliuoti sapno eigos..."
Papusryčiavau ir, nieko nelaukęs, išėjau. Kiek padvejojęs nutariau nuvažiuoti į darbą ir pasidomėti, kas ten vyksta.
Kaip ir vakar, visi maloniai linkėjo man labo ryto. Sekretorė, pamačiusi mane, iškart puolė pasakoti paskutines naujienas:
- Skambino ponas Rubys ir prašė jūsų nedelsiant pas jį ateiti.
- Senai tai buvo?
- Prieš kokias penkias minutes, - vis dar įsitempusi raportavo sekretorė.
Rubys? Kažkas girdėta. Prisiminiau - tai Živkės tėvas! Ir dar bendrovės savininkas. Nieko nelaukdamas nuėjau į jo kabinetą. Laukiamajame nieko nebuvo, tačiau "uošvio" sekretorė neskubėjo įleisti manęs pas šefą. Palaukus gerą ketvirtį valandos atsivėrė durys ir į laukiamąjį išvirto visiškai žilas žemo ūgio, bet tvirto sudėjimo vyras. Jis priėjo prie sekretorės, kažką su ja tyliai aptarė ir galiausiai pakvietė mane užeiti vidun.
- Na ką, vaikine, užsimiršai, kas esi? Gal tau dėl viso pikto priminti? - žiūrėdamas man į tarpuakį niršo senis. - Aš neklausiu, kas atsitiko, nes viską puikiausiai žinau. Kalba trumpa: arba tučtuojau baigi savo nesąmones, arba aš iš tiesų imsiuosi priemonių.
Jis staiga nusisuko ir, išraiškingai mostelėjęs ranka, leido man suprasti, kad dabar turėčiau išeiti. Taip ir padariau.
"Jeigu uošvis - mano šefas, tai ir vedžiau iš išskaičiavimo, - pradėjau svarstyti rytinius įvykius. - Vadinasi esu geras šunsnukis, sugebantis naudotis kitais netgi aukodamas savo asmeninę laisvę. Neblogas herojus. Ypač sapnui".
Taip besamprotaudamas, tarsi įjungęs autopilotą, nuslinkau į kitoje gatvės pusėje esantį barą. Be barmeno, viduje nieko daugiau nebuvo. Jis keistai nužvelgė mane ir tuoj pat dingo pagalbinėse patalpose. Netrukus jis grįžo su keliom taurėm rankose ir paklausė, ko norėčiau. Užsisakiau stiklą viskio. Po minutės aš jau mėgavausi gėrimu, o barmenas įjungė baro kampe kabantį didžiulį televizorių. Rodė rytinę žinių laidą. Kaip ir tikrovėje, žurnalistai rodė reportažus iš nelaimių ir kitų liūdnų įvykių vietų. Taip ramiai sau gurkšnodamas abejingai spoksojau į tą dėžę, kol ekrane parodė mano nuotrauką. Ne, ne mano, nes aš niekada nebuvau taip baisiai sudaužytas. Kažkoks žurnalistas tiesiog mėgaudamasis kito nelaime dėstė, neva nuotraukoje pavaizduotas asmuo, antrą parą esantis komos būsenos centrinėje miesto ligoninėje. Policija atseit rado jį gulintį pakelėje be gyvybės požymių, tačiau medikai sugebėjo atgaivinti. Policija įtaria, kad jis buvo sąskaitų suvedimo auka. Kadangi neturėjo jokių dokumentų ir niekada nebuvo palikęs pirštų atspaudų policijai, jo asmenybė vis dar nustatinėjama.
"Kažkokia velniava, tačiau ryšys tarp visų tų įvykių yra. Ė, palauk... Negi tas senas narkotikų pardavėjas korėjietis įminė mįslę, kurią jau seniai bando įminti viso pasaulio mokslininkai, - vartai į paralelinį pasaulį? Bet juk tai pasakos! Negali to būti!"- galų gale atsipeikėjau ir pradėjau blaiviai mąstyti. Mano atsiradimas šiame "sapne" sutapo su to žmogelio atsidūrimu ligoninėje. O ir Živilė nepažino manęs...
Į barą įvirto trys stambūs vyrukai ir net neapsidairę priėjo prie manęs.
- Sveiks, tamsta, - prikišęs savo bjaurų snukį į mane kreipėsi ilgaplaukis "Tarzanas".
Jis prisėdo šalia manęs, o kiti du liko stovėti už nugaros. Nustebęs stebėjau juos ir laukiau tolimesnių įvykių. Ilgai laukti nereikėjo: barmenas, lyg iš anksto žinodamas tolesnių įvykių eigą, pasišalino į pagalbines patalpas. Kai tik jis dingo, "Tarzanas" tęsė:
- Kaip matau, tu nesi linkęs daryti išvadas. Matyt, reikia tave pamokyti, bet ne taip švelniai, kaip praeitą kartą. Beje, kada tu spėjai atsigauti?
- Pernai, - pabandžiau nusišypsoti, tačiau nepavyko.
- Nori pasirodyti esąs šmaikštus? - jau ramesniu balsu ištarė "Tarzanas".
- Gerai, ko jūs norite? - nutariau kiek tai įmanoma išsiaiškinti jų siekius.
- Šiandien. Supratai? Šiandien pat atiduosi skolą, antraip mes pradėsim draugauti šeimomis, - pradėjo grasinti ir mano žmonai, kas man labai nepatiko, nors ji iš tiesų nėra mano antroji pusė.
- Gerai, aš susitvarkysiu, - neprieštaravau, mat jie tikrai laukė mano pritarimo, o ne prieštaravimų.
- Žiūrėk, nejuokauk, - perspėjo mane "Tarzanas" ir kartu su savo šutve dingo man iš akių. "Nieko sau sapnas! Vakar jis mane tiesiog žavėjo, o šiandien man darosi karšta. Karščiau nei realioje "zonoje". Reikia iš čia dingti, bet kaip? Variantas su išankstiniu užmigimu vargu ar padės, reikia knistis giliau. Reikia važiuoti į ligoninę", - nusprendžiau ir nieko nelaukdamas pakilau.
Ligoninėje virė įprastas gyvenimas - gydytojai ir seselės lakstė po koridorius ir gelbėjo žmonių gyvybes. Priėjau prie budinčio gydytojo stalo Intensyviosios terapijos skyriuje. Prie stalo sėdėjo jaunas, rimto veido pusdaktaris.
- Kuo galėčiau jums padėti? - nusiėmęs akinius jis pakėlė į mane savo akis.
- Aš dėl žmogaus, kurį rodė per televiziją. Aš jo brolis.
- Aaa, čia tas nelaimėlis, kurio vis dar niekas neatpažino? Tai jūs jo brolis? - jis atsainiai pakėlė telefono ragelį ir, surinkęs triženklį numerį, tęsė toliau: - Jis sunkios būklės, bet, manau, atsigaus.
Kažkas atsiliepė kitame telefono laido gale, tad pusdaktaris savo pašnekovui pranešė apie mano vizitą. Padėjęs ragelį jis vėl pasisuko į mane:
- Palaukite minutėlę, tuoj ateis gydytojas ir viską jums paaiškins.
Nespėjau nė apsisukti, kai tiesiai priešais mane išdygo seniokas baltu chalatu ir gana energingai puolė kalbėti:
- Labai gerai, kad jūs atvažiavote. Mes jau nežinojome, ar bus atlyginta už jo gydymą, tačiau dabar viskas keičiasi iš esmės. Kas jūs tam ligoniui?
- Brolis, - vėl sumelavau.
- Taip, jūs labai panašus į jį.
- Mes dvyniai, - paaiškinau mūsų panašumo priežastį.
- Koks jo vardas? - jis pakėlė segtuvą su blankais, pasiruošęs juos užpildyti.
- Rolandas. Rolandas Katkus.
- Gal jūs turite pasiėmęs kokį nors jo dokumentą? - jis tęsė "tardymą".
- Pirmiau norėčiau jį pamatyti, - paprieštaravau, bet jis nė kiek nesumišo ir nusivedė mane į koridoriaus galą.
Priešais plačias palatos duris jis sustojo ir perspėjo mane:
- Dabar jis vis dar be sąmonės, tad pasikalbėti su juo nepavyks.
Pravėriau palatos duris ir, priėjęs prie lovos, iš tiesų pamačiau savo antrininką.
- Tai jis vis dar neatgauna sąmonės?
- Ne visiškai taip. Šią naktį jis buvo atsimerkęs, bandė kalbėti, bet, bijodami dėl jo gyvybės, suleidome jam truputį raminamųjų. Manau, kad jis greitai atsigaus.
- Kada?
- Į pavakarę, manau. Tai ar turite kokį nors jo dokumentą?
- Taip, turiu, - atsakiau ir padaviau savo vairuotojo pažymėjimą.
Gydytojas ramiai ir tiksliai nusirašė duomenis ir pažymėjimą atidavė.
- Jis apdraustas?
- Taip, - pabandžiau spėlioti ir apsisukau norėdamas išeiti.
- Palaukite, su jumis norėtų pasišnekėti policija, - nemaloniai sužviegė daktariūkštis.
- Jeigu jie nori šnekėtis, tegul atvažiuoja pas mane į namus. Adresas tas pats, kaip ir brolio, - atkirtau ir skubiu žingsniu išsinešdinau lauk. "To dar betrūko - sapne bendrauti su mentais! O gal vis dėlto tai ne sapnas?"
Iki pat pietų prasibasčiau po miesto kavines ir barus, kol viename barmenas pranešė apie išeikvotą mano kreditinės kortelės limitą. Ši naujiena dar labiau sugadino man nuotaiką. "Tikrai reikia nešdintis iš šito pragaro ir aš, manau, žinau, kaip tai padaryti. Jeigu tas nelaimėlis ligoninėje atsibunda tuomet, kai aš atsibundu "zonoje", vadinasi, man reikia kažkokiu būdu užmigti tuo metu, kai jis atsikelia".
Paskambinau į ligoninę ir pasidomėjau savo antrininko būkle. Atsakymas mane nudžiugino - jis jau atsigauna. Numečiau telefono ragelį ir išbėgau į gatvę. "Man reikia prarasti sąmonę, - šmėkštelėjo galvoje, - bet kaip tai padaryti?" Paėjėjęs gatve suvokiau, kad lengviausias būdas tai padaryti - pakliūti po mašinos ratais. O jų čia buvo daug ir visos jos neskubėdamos riedėjo savais keliais. Už kokio šimto metrų pastebėjau atvažiuojantį autobusą ir pasiruošiau šuoliui...
* * *
- Jam labai nepasisekė, - iš už durų pasigirdo pokalbio nuotrupos.
Klaikiai skaudantis kūnas vis dar laikė įkalinęs savyje mano gyvybę. Nosis raitėsi nuo neplautų basonų ir šlykščios prakaito smarvės. Nedidelė palata su grotom ant langų ir metalinėm durim bylojo, kad mane supo Lukiškių respublikinės nuteistųjų ligoninės sienos...
Po keturių mėnesių etapu parvažiavau į "zoną". Vis dar šlubuodamas apvaikščiojau visus būrius, tačiau seno korėjiečio taip ir neradau. Kažkas leptelėjo, kad jį išvežė į kitą "zoną", tačiau jis pats nebuvo tuo visiškai tikras. Užtat visi žinojo, kad Darius išvažiavo į "griežtiaką" už nešvarius reikalus, bet man tai neberūpėjo. Artinosi lygtinio paleidimo terminas...
* * *
Jau treji metai aš gyvenau laisvą gyvenimą. Šeima, darbas ir netgi kai kada pasitaikantys atsitiktiniai uždarbiai, tapę įmanomi įsimintinų sapne įgytų sugebėjimų dėka, leido man per daug negalvoti apie savo buitį. Kita vertus, toks gyvenimas leido man gana dažnai prisiminti "zoną" ir vieną jos gyventoją, su kuriuo man labai knietėjo pasikalbėti. Korėjietis, dingęs visiems laikams iš mano gyvenimo, mano žiniomis, jau grįžo į savo gimtąją Korėją ir tikriausiai net nesiruošė keliauti į mano namų pusę...
- Tai ką veiksim per šias atostogas? - meiliai paklausė mano išrinktoji.
Mes dar niekada nekeliavome po svečias šalis, tad šį kartą buvau paruošęs mažą staigmenėlę.
- Atspėk!- nutariau paerzinti.
- Palanga,- prasidėjo "Taip ir ne" seansas.
- Šalta.
- Ką, Nida?
- Nieko panašaus.
- Na, tada Rūgpienių kaimas, - ji taip pat nutarė mane paerzinti.
- Jau šilčiau, - nepasidaviau ir vos nesusijuokiau.
- Tai kas, sakyk! Gal važiuosim prie kitos jūros? - ji jau pradėjo susigaudyti.
- Taip, bet niekada neatspėsi, prie kurios.
- Užteks tau tyčiotis, - ji tiesiog netvėrė smalsumu, mat žinodama apie mano pastarųjų metų taupumą nujautė, kad šią vasarą nutariau paišlaidauti.
- Sakyk greičiau.
- O tu pakišk ranką po pagalve.
Ji staigiai apsisuko ir iš po pagalvės ištraukė bilietus.
- Seulas? Juk tai Korėja! Ką gi mes ten veiksim?
Aš žinojau, ką mes ten veiksim... .
