Sigitas STASAITIS
Visa žiniasklaida ir ne tik Lietuvoje kursto paniką - artėja baisi kempinligės, nusinešiančios milijonus gyvybių, epidemija. Sklinda kažkoks naujas, nežinomas ir nesunakinamas virusas prionas! Laikraščiuose rasi daugybę perdėm protingų mokslingų straipsnių su lentelėmis, tačiau paprastam žmogui dažnai nesuvokiama esmė - ar jau ruoštis mirti, gal tik nebevalgyti mėsos, o galbūt ją ilgiau virti. Siūlome pirmą kartą išsamiausiai surinktą informaciją apie paslaptingąją naująją ligą kempinligę (Kroicfeldo - Jakobo ligą) be pagražinimų, be panikos ir net su specialistų patarimais - kaip toliau maitintis.
Vaikystėje patyrė operaciją
- Tai, ką turėjo iškęsti mūsų sūnus Sebastianas, nelinkėčiau nė didžiausiam priešui, - internete rašo kanadietis Robertas Raselas (49 m.), dėl kempinligės netekęs sūnaus.
Žmogus pasakoja, jog 1979 metais Sebastianas gimė silpnas, visą vaikystę sirgo įvairiomis infekcinėmis ligomis, dažniausiai ausų uždegimais. Pustrečių metukų Sebastainui staiga sutriko eisena, Monrealio Notre Dam klinikos specialistai nustatė smegenų auglį. Vaiką operuoti ėmėsi, beje labai nenoriai, vienas geriausių Kanados neurochirurgų dr. Napoleonas Martinezas. Operacija praėjo sėkmingai, berniukas pasveiko, užaugo kaip ir visi vaikai. Jis mėgo sportą, buvo guvus ir protingas.
Raselų šeimai buvo šventė, kai 1997-aisiais sūnus gavo vairuotojo pažymėjimą. Tų metų rudenį Sebastianas tęsė mokslus koledže, žaidė jo tinklinio komandoje. Kartą 1997-ųjų spalį Sebastainas su tėvo automobiliu pateko į didžiulę avariją, tačiau liko sveikas. Vaikinas tapo nervingas, kiek pakito jo judesiai, tačiau visi manė, jog tai dėl patirto streso.
Lapkritį ir gruodį jaunasis kanadietis jautė kažkokius blogus pokyčius galvoje, todėl dar labiau nervinosi ir labiausiai bijojo, kad tik nebūtų atsinaujinęs auglys smegenyse ir nereikėtų dar kartą gultis ant operacinio stalo. Nepaėjo nė mėnuo, ir vaikino eisena pastebimai sutriko, po to aštuoniolikmetis ėmė blogiau valdyti rankas - tai ypač buvo pastebima jam valgant. Gruodį kanadietis dar sugebėjo koledže išlaikyti egzaminus, džiaugėsi per Kalėdas tėvų padovanotu kompiuteriu, kuriuo mėgino pažaisti. Tėvai pakraupo matydami, kaip žaisdamas sūnus užstringa paprastoje žaidimo vietoje ir tik spokso į monitorių pavandenijusiomis akimis, negalėdamas surasti, atrodytų, paprastučio sprendimo.
Užkrėstas prieš 15 metų?!
Netrukus vaikinas atsidūrė ligoninėje. Medikai tik trukčiojo pečiais, kraujo bei nugarkaulio punkcijų mėginius siuntinėjo į JAV, tačiau tikros ligos nenustatė. O Sebastianas nyko akyse - jam prasidėjo traukuliai, aptemdavo sąmonė, ėmė kliedėti. Kartą prabudęs jis slaugiusiam tėvui įsakė slėptis už lovos. Kai vyras nepakluso, sūnaus buvo apšauktas, išvadintas nevėkšla, blogu žmogumi, kurį kažkas atsėlina nužudyti. 1998-ųjų sausį sūnus paskutinį kartą bendravo su tėvu - abu žaidė stalinį ledo rutulį. Į bet kokį tėvo klausimą Sebastianas atsakinėjo vienodai: "septyniasdešimt du".
Veikiai Sebastianas nustojo valgyti ir gerti, prarado sąmonę ir tapo gyvu lavonu. 1998-ųjų vasario 6-ąją paskambinę medikai pranešė, jog Sebarstiano Raselo jau nebėra.
- Miręs jis atrodė kaip nuo kryžiaus nuimtas Jėzus Kristus, tiek buvo sulysęs, susibaigęs, - rašo nelaimingojo tėvas. - Ir tik po skrodimo buvo neginčijamai nustatyta, jog Sebastianas sirgo Kroicfeldo Jakobo liga. Medikų komisijos pripažino, jog sūnus greičiausiai buvo užkrėstas ligoninėje, operuojant smegenis prieš 15 metų!
Ministras laidoja tūkstančius
Tai dar ne pats baisiausiais pasakojimas, kurį galima rasti internete. Pavyzdžiui 27 metų Džonas iš Anglijos prieš mirtį buvo tapęs agresyvus. Kartais susirgėlis blaškydavosi iš baimės ir nurimdavo tik pasislėpęs po lova ar spintoje, o kartais Džonas, pašokęs nuo bet kokio garso ar uždegamos šviesos, klykdamas agresyviai mesdavosi ant artimųjų.
Visi susirgėliai kempinlige (jei kam nuo to lengviau, žmonių kempinligė vadinama Kroicfeldo - Jakobo liga) tampa dirglūs, puola į depresiją ima sparčiai prarasti atmintį. Labai greitai pakinta asmenybė, ligonis nustoja bet kuo domėtis, po savimi šlapinasi bei tuštinasi ir į tai žiūri abejingai, muisto galvą, tamposi nuo traukulių - Sebastiano kūnas ligoninėje pašokdavo net po kelis centimetrus virš lovos. Kol kas vaistų nuo šios ligos nėra - pasireiškus susirgimui mirštama per mėnesį - tris. Už tai slaptasis periodas (nuo užsikrėtimo iki susirgimo), kuriuo metu visai nieko nejaučiama, paprastai trunka kelerius metus, o Sebastiano atveju net 15!
Naujoji paslaptingoji liga vien Didžiojoje Britanijoje jau nusinešė beveik šimtą gyvybių: 1995 m. - 3; 1996 ir 1997 m. - po 10; 1998 m. - 18; 1999 m. - 14; pernai - 31). Kiek mažiau žmonių mirė Šveicarijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, kitose Europos sąjungos šalyse. Lietuvoje susirgusiųjų nėra. Kol kas.
Šie skaičiai nebaugintų, jei ne prognozės. Didžiojoje Britanijoje pats sveikatos apsaugos ministras pripažino, jog per artimiausius 6-8 metus nuo kempinligės jų šalyje gali mirti iki... 130 000 britų, tuo tarpu mokslininkai pesimistai šį skaičių nurodo triskart didesnį ir net iki 4 milijonų! Ne veltui kai kuriose šalyse anglai nebepageidaujami tarp donorų.
Norėdami suvokti, iš kur ji atsirado naujoji liga ir ko iš jos tikėtis, reikia pažvelgti į istoriją.
Pirmieji kentėjo žmogėdros
Panaši į kempinligę žmonių smegenų liga žinoma šimtus metų, tik Europoje ja sirgdavo maždaug 1 iš milijono, todėl liga baimės nekėlė. Žymiai labiau nuo tokios ligos kentėjo žmogėdrų gentys, todėl du medikai mokslininkai: Zigas su Gaiduseku prieš keletą dešimtmečių nusibeldė į Papua Naująją Gvinėją ištirti papuasų negalių. Atvykėliai išsiaiškino, jog kanibalų genties Fare žmonės kenčia nuo paslaptingos Kuru ligos. Jos požymiai identiški kempinligei, apie kurią jau skaitėte straipsnio pradžioje. Mokslininkai netruko išsiaiškinti, kad kaltas paprotys valgyti mirusius gentainius bei priešus. Tai daroma karštai tikint, jog prarytos kūno dalies jėga pereis kanibalui: pavyzdžiui sužiaumojęs ranką tapsi toks pat stiprus kaip ir velionis, širdį - drąsus. Kadangi kiekvienas papuasas nori būti protingas, mirusių giminaičių smegenys Fare gentyje visada buvo paklausus produktas. Užteko gentyje atsirasti vienam sergančiajam kempinlige, ir liga tarp žmogėdrų išplito, ji dar ilgai pasireikšdavo papuasams net nustojus valgyti žmogieną. Gaidusekas Kuru ligos sukėlėjų įšvirkštė šimpanzėms ir šios po pusantrų metų susirgo mums jau pažįstama kempinlige. Už savo atradimus Gaidusekas 1976 metais gavo Nobelio premiją. Medicinos ekspertai nustatė, jog kempinligės sukėlėjas - greičiausiai pakitęs avių ligos Skrepi virusas, o gal ir kitas virusas mutantas. Iš pradžių buvo sunkoka susivokti, iš kur nelemtosios kempinligės protrūkis Europoje - čia gi žmonės nevalgomi!
Baltymas praktiškai nesunaikinamas
Britanijoje jau šimtus metų klesti avininkystė, kuriai saloje idealios sąlygos: žolė žaliuoja beveik apskritus metus. Dar 1732 metais britai pastebėjo, jog jų avys krenta nuo keistos smegenų ligos: baltavilnės tampa dirglios, sunkiai bėgioja, snukius ir šonus nuolat trina į tvoras. Beje, būtent dėl to ši avių liga buvo pavadinta skrepi (angliškai "Scrape" - trinti, grandyti). Išsiaiškinę, jog skrepi žmonėms nepavojinga, anglai į avių ligą numojo ranka, o jei bandoje kelios ir krisdavo, jas nurašydavo į neišvengiamus nuostolius ir užkasdavo.
Problemos prasidėjo praėjusio amžiaus viduryje, kai į ekologiją visiems buvo tik nusispjauti. Pirmosios branduolinės bombos buvo sprogdinamos atmosferoje, laukai vardan didesnio derliaus purškiami visokiais pesticidiniais nuodais. Nežinia, gal nuo padidėjusio radiacijos fono, gal nuo kokių neištirtų herbicidų, gal dar nuo kokios neapgalvotos žmogaus veiklos Skrepi virusas taip pakito, jog juo ėmė užsikrėsti galvijai ir kiti žinduoliai. Manoma, jog nuo skrepi viruso atskilo jo molekulės baltymo dalis, kuri ir tapo savarankišku kempinligės (Kroicfeldo - Jakobo ligos) sukėlėju. Tas baltymas buvo pavadintas "proteiniškai infekuota dalimi" arba paprasčiau - prionu.
Mokslininkai vos nesupanikavo nustatę, jog prionas itin atsparus sutvėrimas. Pūvančiuose audiniuose jis išlieka gyvybingas net 3 metus! Sausą karštį bjaurusis baltymas tveria iki 340 laipsnių temperatūros! Prionas nenori pasiduoti net sterilizacijų autoklavose, kur karštį lydi vandens garų slėgimas - jose užkratas žūna tik 138 laipsnių karštyje, tačiau ir tai ne iš karto, kaip dauguma virusų, o tik po geroko kaitinimo. Ne veltui kai kuriose Vokietijos klinikose, kad nepasikartotų Sebastiano tragedija, operavus Kroicfeldo - Jakobo liga sergantį pacientą, visi operacinės įrankiai išmetami nė nebandžius sterilizuoti. Mes visi dar gyvi tik dėl to, jog nesunaikinamasis prionas neplinta oru. Tačiau tuomet logiškas klausimas, kaip jis sukėlė epidemiją? Atsakymas paprastas - kaltas pats žmogus, nes vaikydamasis pelno mes žolėdžius gyvūnus pavertėme mėsėdžiais, šeriame juos perdirbta, beje netinkamai, dvėseliena.
Nelaimę prišaukė pats žmogus
Maždaug 1900-aisiais išmokta nustipusius galvijus bei gyvūnus perdirbti į mėsos - kraujo - kaulų miltus. Dabar Europoje veikia per 200 tokių miltų fabrikų. Uždari sunkvežimiai suveža smirdančius krovinius: daugiausiai tai išdarinėtų galvijų viduriai iš skerdyklų bei nudvėsusių galvijų lavonai. Tačiau į tuos pačius fabrikus pateks ir veterinaro užmigdytas lenktyninis žirgas, ir šungaudžių likviduoti šunys, ir zoologijos sode nustipusi beždžionė ar meška, ir net chemikalų prifarširuotos žiurkės iš bandymų laboratorijų. Fabrike visa ši maita smulkiai sumalama, iškaitinama, specialiu cheminiu būdu atskiriami nereikalingi riebalai. Į gautus miltus pridedama javų, rapsų, sojos bei įvairių išspaudų - štai jums puikus pašaras, baltymingi kraujo - mėsos - kaulų miltai. Šiais miltais itin pasiteisino šerti pieningąsias karves, paukščius bei kiaules. Spręskite patys: šeriama įprastu jovalu kiaulė per dvejus metus užsiaugina apie 70 kilogramų svorio. Ėsdama gi nelemtuosius mėsmilčius - nutunka iki 100 kilogramų per pusę metų! Panašus keleriopas efektas gaunamas ir kraujamilčiais lesinant broilerius ir t.t.
Kai apie 1980-uosius metus pakilo pasaulinė sojos kaina, mėsmilčių vartojimas išaugo keleriopai. Maždaug tuo pat metu lyg tyčia pasaulį užklupo visuotinė naftos krizė - iškart buvo sugalvota, kaip nelemtųjų miltų pagaminti pigiau, pavyzdžiui atsisakant organinio tirpiklio ekstrahavimo būdo. Blogiausia, jog buvo atsisakyta ir papildomo miltų iškaitinimo. Rezultatas: avių kūnuose mutavęs skrepi ligos virusas prionas kuo puikiausiai ištvėrė naujas perdirbimo technologijas ir sveikas gyvas su pašaru nukeliavo į prieš gamtos valią mėsėdžiais paverstus galvijų gardus.
Po "karvės 133" - žmogus
Pasekmių ilgai laukti nereikėjo. Pietų Anglijos Sasekso grafystės Pitshamo fermoje 1984-ųjų gruodį "karvė 133" susirgo iki to laiko negirdėta smegenų liga, nuo kurios po mėnesio krito. Jau tikriausiai supratote, jog tai buvo pirmasis galvijų kempinligės atvejis.
Po to per dešimtį metų mokslininkai išsiaiškino, jog kaltas prionas, kuris pavojingas praktiškai visiems gyvūnams, o ir mums, žmonėms. Tai patvirtino anglas Stefanas Čerčilis (18 m.) - pirmoji kempinligės (Kroicfeldo - Jakobo ligos) auka, mirusi 1995-ųjų gegužės 21-ąją.
Kol buvo imtasi visokių radikalių ir brangių priemonių kovojant prieš piktąjį prioną, 1985 - 1995 metais vien Didžiojoje Britanijoje ant žmonių stalo pateko apie 70 000 kempinlige infekuotų galvijų. Tiesa, tai tik 3% visų tuomet britų suvalgytų karvių, tačiau akivaizdu, jog apkrėstą mėsą valgė tūkstančiai, šimtai tūkstančių žmonių. Panašiai nutiko ir kitose šalyse (kaulamilčiais karvės šeriamos visur Europoje), tik skaičiai kuklesni.
Europos šalių veterinarijos tarnybos ėmėsi radikalių priemonių: sunaikinta tūkstančiai galvijų (vien Britanijoje 180 000), kurių bandose pasireiškė bent vienas kempinligės atvejis, uždrausta maistui naudoti tam tikras skerdienos dalis, eksportuoti įtartinus produktus, pradėta tirti skerdžiamus galvijus ir t.t. Dabar vos ne kas mėnesį Europos sąjungoje priimami nauji apribojimai bei taisyklės.
Logiškas klausimas - kaip elgtis Lietuvos gyventojams: tapti vegetarais o gal valgyti tik kiaulieną?
Panika nebepadės
Mums panikuoti dar nėra ko. Nors pas kaimynus jau aptikta kempinlige sergančių karvių (Lenkijoje apie 20, Latvijoje 2), tačiau Lietuvoje dar nesusirgo nei vienas galvijas, nei žmogus. Akivaizdu, jog mūsų šalies ši globalinė bėda irgi neaplenks, tačiau Lietuvos veterinarinė tarnyba dirba gana neblogai. Nežinia, kas dirbti skatina 500 - 600 litų tegaunančius respublikos veterinarijos gydytojus, tačiau sudarytas didžiulis kovos su kempinlige priemonių planas. Mūsų veterinarų dėka į Lietuvą iš Europos sąjungos uždrausta įvežti jautieną, stebimos fermos, kuriose karvės ėdė importinius (daugiausia vokiškus) mėsos - kaulų miltus, stebimi importuoti veisliniai galvijai, apribotas net jogurtų (dėl želatino, kuris gaminamas taip pat iš galvijų) importas, Kaišiadoryse mąstoma statyti krematoriumą galvijų atliekoms. Tačiau viską lems nebe specialistai, o ministrai - kiek jie ras lėšų šiai programai įgyvendinti, o vien šiemet reikia 8 milijonų litų. Belieka tikėti, jog mūsų muitininkai taip pat jaus atsakomybę - šiandien Europoje, kur jautienos vartojimas sumažėjęs iki 90%, neaiškios mėsos galima gauti net už dyką, tai, aišku, ves į didelę pagundą kontrabandininkus.
Na, o pačius bailiausius belieka paguosti, jog panikuoti vėlu - Kroicfeldo - Jakobo ligos inkubacinis laikotarpis trunka metų metus - gal jau nelemtųjų prionų esame seniai prisivalgę, tad mėsos atsisakyti beprasmiška. Kai kas džiūgauja, kad valgo tik kiaulieną, o kiaulės kempinlige neserga. Džiaugtis nereikia - užkrėstos prionu kiaulės kuo puikiausiai serga kempinlige, tik paprastai jos nesulaukia tokio amžiaus, kol agresyvusis baltymas išplis jų paikose smegenyse. Net ir vegetarizmas ne išeitis - kažkurioje Europos šalyje nuo Kroicfeldo - Jakobo ligos mirė 24 metų mergina vegetarė.
Tad belieka nepanikuoti ir pasikliauti likimu. O jei kartais jūsų karvutė taps dirgli, ne nuodėmė pasikonsultuoti su veterinaru, juolab, kad ir pas mus numatyta už dėl kempinligės sunaikintus galvijus mokėti kompensacijas. Tačiau, jei žalmargė nekantraudama, kol bus pamelžta bakstels ragu, nuo jos bėgti kaip nuo raupsuotosios tikrai neverta.
K. Pabijuto pieš.
