Žiemos paieškos Tekančios saulės šalyje
Remigijus RAINYS
Šią žiemą Japonijos Saporo mieste vyko jau 56-asis ledo skulptūrų festivalis, kasmet pritraukiantis milijonus turistų iš viso pasaulio. Tarp jo dalyvių šiemet buvo ir Lietuvos kūrėjų komanda, čia dalyvaujanti jau penktą kartą. Antrus metus iš eilės presuoto sniego skulptūrų konkurse dalyvavo skulptorius Stasys Žirgulis, maloniai sutikęs pasidalinti įspūdžiais.
Kelionę Lietuvos atstovai pradėjo skrydžiu iš Vilniaus į Amsterdamą, o iš ten į Tokiją. Nors lietuvaičiai kiek jaudinosi, kad į festivalį vėluoja net keturias valandas, tačiau nusileidus Tekančios saulės šalies sostinėje visos problemos buvo išspręstos labai operatyviai. Skulptoriaus ir jo komandos laukę ambasados darbuotojai skubiai nuvežė juos į kitą oro uostą, kur jau buvo iškabinti plakatai su lietuvių pavardėmis ir užrašu, kur jų laukia Į Saporą nugabensiantis lėktuvas. Dar po pusantros valandos skrydžio keliautojai sėkmingai pasiekė kelionės tikslą.
Tačiau net po beveik parą trukusios kelionės pailsėti neteko. 9 valandą ryto įvyko trumpas festivalio atidarymas ir tuoj pat visi kibo į darbą. Ištisas keturias paras visos komandos darbavosi po 12 valandų, todėl į viešbutį sugrįždavo tik pernakvoti. Festivalio rengėjai jokios specialios kultūrinės programos dalyviams nerengė, o ir per dieną ganėtinai nuvargę konkursantai į muziejus ar teatrus nesiveržė, nes jie jau būdavo uždaryti. S. Žirgulis dar pernai buvo pakviestas į festivalį "mažame" Japonijos miestelyje ir buvo gerokai apstulbintas, kai sužinojo, jog Sapore gyvena 1,8 milijono žmonių, o žiemą, kai po atviru dangumi kilometrinėje gatvėje išauga šimtai ledo skulptūrų bei dar daugiau sniego statinių 2,5 kilometro ilgio alėjoje, čia apsilanko per 2 milijonus turistų iš viso pasaulio.
Bekuriant skulptūras, pro šalį nenutrūkstamu srautu traukė smalsuoliai, kurie nuolat sustodavo ir prie lietuvaičių kuriamos kompozicijos "Konsiliumas". Kažkodėl sunkiausia smalsuoliams buvo išaiškinti tarptautinį žodį "konsiliumas", nes vyresniojo amžiaus japonai angliškai šneka silpnai. Žmonės labai domėjosi, kokius gi paukščius iš presuoto sniego luito kerta lietuvaičiai, tad laimė, kad dažnokai netoliese nutūpdavo varnų būrelis ir savo užmačias pašnekovams pavykdavo paaiškinti rodant į šiuos krankiančius paukščius. Nemažai lankytojų sugrįždavo ir kitą dieną, kad patys įsitikintų, kiek "paaugo" kompoziciją kuriančių skulptorių kūrinys. Nuolat prie mūsiškių ateidavo 10-12 metų moksleivių būriai, lydimi mokytojų. Vaikai, skirtingai nei mūsiškiai, nekėlė jokio triukšmo ir tyliai kėlė rankas, laukdami savo eilės užduoti klausimą. Angliškai mažieji kalbėjo kartais net geriau nei juos atlydėję pedagogai. Mažuosius japonus domino viskas - kurgi yra ta Lietuva, kaip ten gyvena jų bendraamžiai, ką valgo, kokius žaidimus jie žaidžia, ir labai džiaugėsi suradę bendrumų. Visus atsakymus moksleiviai kruopščiai žymėjosi savo atsineštuose kompiuteriuose. Kiekvienas buvo gavęs iš mokytojų konkrečią užduotį, kurią vėliau turėjo atlikti kaip namų darbą. Pora itin Lietuva susidomėjusių pedagogų pasiprašė pas mūsų komandą į svečius ir vėliau apsilankė viešbutyje. Čia lietuvaičiai ne tik patenkino mokytojų smalsumą, bet ir pavaišino iš Lietuvos atsigabentais lašiniais, juoda duona ir, žinoma, taurele "Trejų devynerių". Japonams ypač patiko juoda duona, kurios jų šalyje niekur negausi. Pradžioje nusistebėję mūsų gėrimų stiprumu, vėliau svečiai neatsisakė ir nuo antros bei trečios taurelės ir tada jau suabejojo, ar tikrai jų Sakė, gaminama vos 18 ar 20 laipsnių stiprumo, geriausia pasaulyje.
Atsidėkodami svečiai kitą vakarą lietuvaičius pasikvietė į nediduką nacionalinį restoraną, kuriame jau iš anksto buvo pakabintos Lietuvos vėliavėlės. Japonai kviestis svečių į savo namus nepripratę, todėl ir oficialius, ir draugiškus susitikimus rengia restoranuose ar baruose. Labai jaukioje kamerinėje aplinkoje mūsiškiai buvo vaišinami žalios žuvies patiekalais, įvairiai pagamintais ryžiais ir makaronais. Buvo patiekta tik ta žuvis, kuri skaniausia šiuo metų laiku, tačiau S. Žirgulis tikino, kad jo skrandžiui šių patiekalų skonis buvo ganėtinai neįprastas. Gelbėjo tik įvairiausi sojų padažai, kurie čia vartojami ir vietoj druskos. Žymiai skanesnės lietuvaičiams atrodė jūrų gėrybės ir krevetės. Stasys prisipažino, kad tokio dydžio krevečių net nebuvo matęs - jos mažiausiai tris kartus didesnės net už mums jau žinomas tigrines krevetes. Pradžioje sunkiai sekėsi valgyti tradiciniais pagaliukais, tačiau vakaro pabaigoje mūsiškiai jau ganėtinai įgudo. Beje, japonai iš anksto buvo pasiteiravę, kiek svečiai turi laisvo laiko, tad vaišės baigėsi lygiai po dviejų valandų.
Saporas, kuris karo metais buvo smarkiai sugriautas ir vėliau atstatytas amerikiečių, dabar dalijamas į dvi dalis: apatinį ir viršutinį miestą. Viršutinis miestas padalintas į rajonus kvadratais ir čia jo gyventojai gyvena nedaug kuo nuo europietiškųjų besiskiriančiose daugiaaukščiuose. Butai Sapore gana brangūs, tad japonai būsto nuomai išleidžia didesnę dalį savo mėnesinio atlyginimo, kuris vidutiniškai sudaro apie 3 000 JAV dolerių. Tradicinio japoniško namelio su stumdomomis pertvaromis, aptrauktomis šilko popieriumi, ir tatamiais išklotomis grindimis, S. Žirguliui taip ir neteko pamatyti. Galbūt jų jau nebėra, o galbūt dėl to, kad skulptorius gerokai dažniau būdavo apatiniame mieste, kuris įrengtas po visu miestu besitęsiančiuose tuneliuose. Apatinis miestas visas skirtas tik pėstiesiems, kurie nesunkiai gali greitai patekti į bet kurią Saporo dalį. Abipus požeminių gatvių įrengtos patalpos, kuriose teikiamos visos žmogui reikalingos paslaugos, bei daugybė mažų parduotuvėlių, kavinukių ir restoranėlių, kuriuose stovi vos po kelis stalelius. Čia miestiečiai labai mėgsta vakaroti, tačiau alkoholiniais gėrimais nepiktnaudžiauja. S. Žirgulis teigė, kad jam neteko matyti nė vieno girto žmogaus. Apatiniame mieste neįtikėtinai švaru ir tas savotiškas sterilumas kartais atvykėlius net slegia. Tiesa, vieną kitą nuorūką labai norint pamatyti galima, tačiau abejotina, ar ji bus numesta japono, nes čia netrūksta turistų. Po apatiniu miestu yra dar ir trečiasis aukštas, kuriuo važinėja metro traukiniai. Viršutiniame mieste važinėja daugiausia japonų gamybos automobiliai. Čia mėgstami ir dviračiai, tačiau žiemai jie paliekami tiesiog pusnyse prie šaligatvių net nepasirūpinus jų saugumu. Japonai tikina, kad savo dviračius jie atsirinks pavasarį, kai nutirps sniegas, o iki to laiko jie niekur nepražus. Ir iš tiesų japonai savo daiktų saugumu ne itin rūpinasi - lietuvaičiai matė, kaip susidomėję sniego skulptūromis lankytojai atsainiai ant sniego palikdavo savo nepigias vaizdo kameras ar nešiojamuosius kompiuterius ir prie jų sugrįždavo tik prireikus.
Savo konkursinę kompoziciją S. Žirgulis kūrė drauge su architektu Nerijumi Valatkevičiumi ir savo buvusiu studentu Kęstučiu Lanausku, kuris prie komandos prisijungė tik Sapore. Mat Kęstutis jau kuris laikas stažuojasi Japonijoje, kur dalyvauja vieno mažyčio kaimelio meno galerijos vykdomame projekte. Apie gabų ir neįtikėtinai komunikabilų jaunąjį skulptorių jo kolegos kuria net legendas, mat nemokėdamas nei japonų, nei anglų kalbos, K. Lanauskas bendrauja taip išraiškingai, kad jį supranta visi. Mūsiškė kūrėjų trijulė, kaip ir visi kiti iš 14 šalių atvykę simpoziumo dalyviai, gavo po trijų su puse metro aukščio ir trijų metrų pločio bei ilgio presuoto sniego kubą, iš kurio ir turėjo išskaptuoti savo kompoziciją. Netyčia nuskelto sniego gabalo "priklijuoti" nebeleidžiama, tačiau nuolat konkursantus stebintys rengėjai atlaidūs, jei kokiam drakonui dirbtinai priauginami ūsai. Šiemet, per atlydį, gerokai aptirpo ir nugriuvo švedų bei australų skulptūros, tad jas buvo leista atstatyti. Tiesa, nė viena iš šių komandų jau nebepretendavo į oficialių nugalėtojų laurus, tačiau S. Žirgulis pastebėjo, kad jau kelinti metai stengiamasi apdovanoti kūrėjus iš pirmą kartą festivalyje dalyvaujančių šalių. Todėl šiemet nugalėtojais tapusių švedų kūrinys nelabai teišsiskyrė iš kitų sniego figūrų, kurių autoriai - moksleiviai, studentai ar šiaip paprasti mėgėjai. Kadangi Lietuvos komanda dalyvauja penktus metus iš eilės ir kartą vilniečiai jau buvo pripažinti laureatais, kito apdovanojimo lietuvaičiams dar teks palaukti. Vis dėlto apie Lietuvą Saporo gyventojai jau žino nemažai. Kai po festivalio uždarymo, nešini originaliais suvenyrais, visi trys komandos nariai traukė į viešbutį, juos sustabdę keli japonai mandagiai pasiteiravo, iš kur jie. Kai vyrai atsakė, užkalbintieji tuoj pat pradėjo linksėti: "O, žinom, žinom - "Window in the skay!" S. Žirgulis buvo apstulbintas, nes būtent "Langu į dangų" vadinosi jo pernykštis kūrinys. Tad žmonės nepamiršo ne tik jiems patikusios skulptūros pavadinimo, bet ir šalies, iš kurios atvyko kūrėjai.
Dvylika valandų dirbdami gryname ore, kūrėjai retkarčiais užsukdavo į specialiai pastatytą paviljoną, kuriame galėdavo apšilti prie dviejų į "buržuikas" panašių krosnelių ir atsigerti kavos, koka kolos ar paskanauti kokių egzotiškų vaisių. Festivalio rengėjai dalyvių nemaitino, tačiau įvairių maisto produktų į paviljoną dažnai atgabendavo rėmėjai. Beje, kelis kartus pietūs savo kolegoms surengė ir kai
kurių čia besidarbavusių komandų nariai, vaišindami savo nacionaliniais patiekalais. Tad alkani lietuvaičiai nesijautė, nors sugrįžę į viešbutį tradiciškai prisėsdavo prie atsigabentos duonos ir lašinių ar šprotų dėžučių. Vyrai džiaugėsi, kad iš Lietuvos nepamiršo atsigabenti ir kavos, nes Sapore jokios kitos, išskyrus tirpią, taip ir neregėjo.
Nors S. Žirgulis iš anksto buvo "išsiderėjęs", kad grįždamas vieną dieną praleis Tokijuje, tačiau per tokį trumpą laiką daug pamatyti sunku. Bene didžiausią įspūdį skulptoriui padarė iki pat horizonto besitęsiantys pastatai su netvarkingai išmėtytomis dangoraižių salelėmis. 12 milijonų gyventojų turinčią sostinę iš vieno administracinio centro valdyti būtų neįmanoma, todėl kiekvienos merijos valdžia kuria savo "centriukus", žemės trūkumo problemą spręsdami dangoraižiais. Vakare Tokijuje įsižiebia tiek įvairiaspalvių reklamų, jog gatvėse beveik nebereikia papildomo apšvietimo. Gyvenamieji pastatai savo "japoniškumą" tik retkarčiais primena viena kita savita detale, tad jei ne hieroglifais išrašytos reklamos, iš karto nelabai susigaudytum, kokiame mieste atsidūrei. Savito stiliaus šventyklos visiškai paskęsta dangoraižių šešėlyje. O begalinio miesto panoramą vainikuoja kelių aukštų estakadomis besiraitantis monstras - elektriniai traukiniai, skriejantys be jokių mašinistų, valdomi kompiuterio. Tačiau šia superšiuolaikine transporto priemone mūsiškiai pasinaudoti neišdrįso, nes tam, kad perprastum sudėtingo metro judėjimo schemą ir daugybę stočių, vienos dienos tikrai neužtenka.
