Mokesčių policijos departamento Panevėžio apskrities skyriaus pareigūnai iškėlė baudžiamąją bylą uždarosios akcinės bendrovės "Janvida" vadovams, kurie įžūliai pažeidinėjo įstatymus ir vertė žmones dirbti tiesiog vergiškomis sąlygomis.
Tiriant apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo bylą, areštuotas UAB "Janvida" ir jos vadovų turtas. Atliekama bendrovės finansinės-ūkinės veiklos revizija, po kurios paaiškės ir nuslėptų mokesčių dydis.
Kaip Eltai pranešė Mokesčių policijos departamentas, nors formaliai bendrovės direktorius yra Darius Valentinavičius, tikroji vadovė ir savininkė - buvusi direktorė Irena Janavičienė. Jai priklauso ir greta esantis alaus baras, kurio padegimo bylą tiriantys Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnai atliko kratą "Janvidos" patalpose ir aptiko "juodosios" buhalterijos dokumentų. Neoficialūs darbo užmokesčių žiniaraščiai bei kiti užrašai, atspindintys bendrovės veiklą, buvo perduoti Mokesčių policijai.
Bendrovė "Janvida" verčiasi apatinių ir viršutinių drabužių, taip pat darbo ir odinių drabužių siuvimu bei drabužių, avalynės, tekstilės gaminių didmenine ir mažmenine prekyba.
Ši bendrovė jau seniai žinoma mokesčių policijos ir ekonominės policijos pareigūnams. Tiriant įvairias finansines aferas, dažnai būdavo minimas ir UAB "Janvida" vardas bei šios bendrovės vardu įsigytos PVM sąskaitos faktūros ir kasos pajamų orderiai, kurie buvo susiję su keliomis pinigų plovimo bylomis. Tačiau bendrovės vadovams vis pavykdavo išvengti atsakomybės.
Atlikus paskutinį tyrimą paaiškėjo, kad bendrovei priklausančioje siuvykloje 2000 - 2001 metais įvairiu laikotarpiu dirbo 9-13 oficialiai neįdarbintų siuvėjų, kurioms buvo mokamas bendrovės buhalterinėje apskaitoje nefiksuojamas darbo užmokestis. Gavusios pinigus, darbuotojos turėdavo pasirašyti neoficialiuose darbo užmokesčio žiniaraščiuose, dalis kurių ir buvo rasti per kratą.
Apklausiamos moterys pasakojo, kad priimamos į darbą jos buvo verčiamos rašyti pareiškimus be datos ir pateikti socialinio draudimo pažymėjimus, nors oficialios darbo sutartys nebūdavo sudaromos. Per "specialų instruktažą" tokioms moterims buvo aiškinama, ką daryti, jeigu ateitų tikrintojai - liepiama stengtis per kitas duris pabėgti į greta esantį alaus barą ir apsimesti jo lankytojomis, o blogiausiu atveju, jei tikrintojas užkluptų darbo vietoje, aiškinti, jog tai pirma darbo diena ir jos tik mokosi siūti.
Nors su dalimi darbuotojų ir buvo sudarytos darbo sutartys, paaiškėjo, kad vietoj pusės etato jos dirbdavo po 8-12 valandų per parą, o dažnai - ir per poilsio bei švenčių dienas. Be to, darbuotojos buvo verčiamos rašyti fiktyvius prašymus išleisti neapmokamų atostogų, nors tuo metu turėdavo dirbti. Tokių pareiškimų buvo rasti net du pilni segtuvai. Visa tai buvo daroma siekiant išvengti mokesčių "Sodrai".
Apklausus bendrovėje dirbusias siuvėjas paaiškėjo, kad vidutinis jų darbo užmokestis būdavo apie 140 litų per mėnesį - t. y. gerokai mažesnis už įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį (430 litų). Net ir oficialiai įdarbintos siuvėjos, dirbdamos visą darbo dieną ir viršvalandžius, negalėdavo uždirbti pusės etato minimalaus darbo užmokesčio - 215 litų. Dėl to oficialiuose žiniaraščiuose buvo klastojami darbuotojų parašai arba liepiama pasirašyti gavus pinigus, kurie realiai nebūdavo mokami.
Siuvėjų teigimu, už vieno rankšluosčio pasiuvimą joms buvo mokama po 4-6 centus, už staltiesę - 30 centų. Net ir įgudusios siuvėjos per dieną nepasiūdavo daugiau kaip 150 rankšluosčių. Vidutinis siuvėjos dienos atlyginimas būdavo 7 litai, tačiau ir jį atsiimti būdavo sunku, kadangi bendrovės vadovai nuolat skųsdavosi neturį pinigų.
