Nerasime nei vieno valdininko ar politiko, kuris gintų privilegijas, tačiau ar daug tokių, kurie ką nors darytų, kad privilegijas sumažintų? Kodėl valstybės politikoje taip maža noro išnaikinti privilegijų sąlygas? Manau, iš nemeilės Lietuvai.
Žmogus, stebintis politikų ar valdininkų pelnymąsi iš valstybės tarnybos, turi teisę nusivilti Nepriklausomybės idealais. O nusivylusi visuomenė gali būti abejinga savo valstybės ateičiai. Kovoti su privilegijomis reikia ne tik dėlto, jog vadinamosios „lengvatos“ iškraipo valstybės biudžeto sandaros įstatymą, bet pirmiausia dėlto, jog taip suskaldoma visuomenė, niekais paverčiamas siekis, kad valstybės struktūros tarnautų piliečiui.
Ar buvo laikotarpių, kai privilegijos buvo naikinamos ne tik žodžiais, bet ir realiais veiksmais? Drįsčiau teigti, kad taip buvo 1996-2000 metais, kai Tėvynės sąjunga sudarė valdančiąją koaliciją. Tuomet man tapus Seimo kancleriu čia, kanceliarijoje, radome „stebuklingų“ dalykų: auksinių plunksnakočių dalijimą viršininkams per Kalėdas ir neregėto mažumo kainas Seimo valgyklose ir kavinėse, didžiulį transporto ūkį su beveik nekontroliuojamu jo naudojimu ir kt. Aptarnavusiai Seimą maitinimo įmonei buvo skiriama apie milijono litų metinė dotacija. Jau kitų metų biudžete vietoje milijono parašėme nulį. Nuo tada ten kainos yra tokios pat, kaip ir aplink mieste. Netrukus atidavėme privatizuoti didžiulius Seimui priklausiusius poilsio namus “Eglė”, kuriems iki tol kasmet reikdavo milijoninės valstybės biudžeto dotacijos. Minėtas dešiniųjų valdymo laikotarpis - vienintelis Seimų istorijoje, kai realiai buvo mažinami Seimo kanceliarijos etatai ir jos biudžetas.
Tuomet valstybės tarnybos skaidrinimo kryptyje ryžtingai veikė A.Kubiliaus vyriausybė: buvo įkurta “Saulėlydžio” komisija, kuri ėmėsi institucijų ar atskirų etatų, kuriuos užėmė tarnautojai, atliekantys nereikalingas funkcijas, naikinimo. Buvo priimtas skaidrią apmokėjimo sistemą valstybės tarnautojams nustatantis įstatymas, kuris leido tarnautojui gauti tik nustatyto dydžio atlyginimą ir vienintelį priedą iki 30 proc. už valstybės tarnautojo stažą.
Deja, 2002 metais, socialdemokratams grįžus į valdžią šis įstatymas buvo pakeistas ir buvo susigrąžinta atlyginimų sistema su visomis galimomis privilegijomis, paslėptomis, pavyzdžiui, po sunkiai išmatuojamu priedu už “įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą”. Tokiomis nepelnytų priedų gavimo galimybėmis dažniausiai naudojasi politinio pasitikėjimo pareigas užimantys pareigūnai ar jiems artimi tarnautojai. Ne kartą bandžiau atkreipti socialdemokratų vyriausybės dėmesį į nepelnytą tokių priedų skyrimą apskričių viršininkams, bet veltui – į tai nebuvo reaguojama. Galbūt, dabar padėtį šiek tiek pagerins priimtas įstatymas dėl valstybės tarnautojų atlyginimo viešumo. Tačiau jau matyti noras ieškoti būdų nevykdyti šio įstatymo, todėl, matyt, teks inicijuoti jo pataisą ir siūlyti nustatyti, jog informacija apie atlyginimų dydžius būtų skelbiama internete.
Jau antrą kadenciją dirbant opozicijoje žymiai sunkiau pasiekti, kad būtų priimti sprendimai dėl kokių nors politikų ar valstybės tarnautojų privilegijų panaikinimo. Štai buvo tam tikslui įkurta A.Syso vadovaujama darbo grupė, kuri nuodugniai analizavo padėtį aukščiausiose valdžios institucijose, pateikė konkrečias rekomendacijas vyriausybei. O praktinis rezultatas – artimas nuliui.
Prireikė ketverių metų, kad pagal mano pateiktą pataisą būtų sumažintas Seimo Pirmininko reprezentacinis fondas, nors, žinoma, ne tiek, kiek siūliau. Anksčiau parlamento vadovas gaudavo 12 VMDU dydžio sumą, aš teikiau pataisą, kad būtų sumažintas keturis kartus ir taptų toks kaip Ministro Pirmininko, tačiau vargais negalais Seimas jį sumažino iki 6 VMDU (šiuo metu tai yra apie 13 tūkst. Lt). Kelerius metus šios pataisos Seimo valdantieji nedrįsdavo atmesti, tačiau už ją ir nebalsuodavo. Dar praėjusiais metais esu pateikęs pataisą, kad būtų dvigubai sumažinta ministrų reprezentacijai skiriamų lėšų suma, tačiau Seimas niekaip „nesugeba“ jos priimti, vis grąžindamas tobulinti ar perduodamas svarstyti kitam komitetui.
Norint pasiekti esminio persilaužimo naikinant privilegijas, reikia parodyti pavyzdį ir pirmiausia susitvarkyti Seimo “virtuvėje”. Reiktų iki racionaliai pagrindžiamų dydžių sumažinti Seimo nario veiklai skiriamą išmoką (beje, ji buvo padidinta kaip tik šioje socialdemokratų dominuojamoje Seimo kadencijoje), nuo kurios neskaičiuojami mokesčiai, gal būt, kartu šiek tiek padidinant Seimo nario pagrindinį atlyginimą. Visuomenė nesupranta, kad už Seimo nario veiklos išmoką nereikalaujama jokio atsiskaitymo, būtina grįžti prie šio klausimo. Visuomenei didžiulį pasipiktinimą sukėlė bandymai priimti Seimo narių rentas įteisinantį įstatymą. Abu kartus balsavau prie šį projektą, bet pakako balsų, kad pateikimo ir svarstymo stadijoje jam būtų pritarta. Dabar žmonėms gali susidaryti įspūdis, kad jį, laikinai padėjus į šoną, laukiama patogaus momento, kada bus galima priimti. Geriausiai būtų, jeigu Seimo pirmininkas įrašytų jį į darbotvarkę ir balsuodami jį atmestume tuo baigdami šią visuomenę papiktinusią istoriją.
Galite paklausti, kodėl man ir Tėvynės sąjungai taip rūpi naikinti privilegijas?
Esame nenutolę nuo paprastų žmonių ir gebame į šį reiškinį žvelgti jų akimis. Juk jie labai aštriai kelia privilegijų klausimus. Nepasiduodame valdžios „svaiguliui“, nors dažnai politikams jis apsuka protą, nesame atitrūkę nuo kritiško požiūrio, todėl piliečio pasipiktinimus suvokiame ir palaikome. Tie, kurie atitolę nuo eilinio žmogaus, jau maudosi privilegijose, mėgaujasi savo prabangaus gyvenimo atvaizdavimu įvairiuose “gyvenimo būdo” žurnaluose.
Politikui svarbiausias principas turi būti teisingumas. Valdžios privilegijų panaikinimas yra svarbus žingsnis siekiant teisingumo ne tik žodžiais ar partijų pavadinimais, bet ir darbais. Blogai, kai valdžia nesugeba dorai siekti bei užtikrinti teisingumo valstybėje, bet dar blogiau, kai ji pati tą teisingumą pamina. Privilegijų valdžiai išlaikymas yra pavaizdus teisingumo nepaisymo ir padorumo neturėjimo atvejis. Tai demoralizuoja visuomenę, tautą: kaip gali politikai kalbėti apie moralės dalykus, padorumą, geresnę visuomenę, jei patys rodo jai blogą pavyzdį? Tėvynės sąjungai šis klausimas svarbus, nes konservatoriams visame pasaulyje rūpi įveikti ne tik valdymo sistemos trūkumus, bet ir juos dažnai pranokstančias žmogiškąsias ydas.
Jurgis Razma
