Kai Vaiva Savėnaitė pakėlė telefono ragelį, išgirdo sodrų vyrišką balsą.
- Ruoškis priimti svečius, - pašaipiai pasakė nepažįstamasis.
- Ko jums reikia iš manęs? - šiek tiek sutrikusi paklausė mergina.
- Ponia Sofija nori, kad mudu susitiktume ir aptartume bendrą darbą.
- Ar būtinai pas mane namuose? - nepatenkinta burbtelėjo panelė Vaiva.
- Būtinai! - nusijuokė nerūpestingas balsas. - Nes nei tu manęs, nei aš tavęs nepažįstu. Taip sakant, oficiali susipažinimo ceremonija. Laukiu kvietimo.
- Gerai. Prašom, - mergina labai nenoriai pasakė adresą. - Nors man tai visiškai nepatinka.
Po pusvalandžio pasigirdo durų skambutis. Koridoriuje stovėjo aukštas tamsiaveidis vaikinas. Jis pabrėžtinai mandagiai linktelėjo galvą.
- Rolandas. Tu, be abejo, Vaiva. Taip ir maniau. Malonu susipažinti.
Savėnaitė ironiškai šyptelėjo plačiomis paryškintomis lūpomis ir be žodžių apsisuko, parodydama, kad įsibrovėlis gali sekti paskui ją. Lyg ir matytas, pagalvojo mergina. Jie perkirto tamsoką prieškambarį ir įėjo į besileidžiančios saulės nurausvintą kambarį.
- Nupirkau "Trejų devynerių", - pasakė vaikinas, pastatydamas butelį ant žemo stiklinio stalelio. - Kokia pažintis be taurelės kitos? O gal panelė norėjo šampano?
- Veltui stengeisi, - išdidžiai kilstelėjo smakrą Vaiva. - Aš negeriu.
- Į tave pažiūrėjus neatrodo, kad sakytum tiesą.
- Neturiu jokios užkandos, - skėstelėjo rankomis šviesiaplaukė mergina. - Nelaukiau svečių.
- Net arbatos? - kilstelėjo kairįjį antakį Rolandas. - Argi šiuose namuose nėra virtuvės? Galiu nueiti, jei neprieštarausi.
Savėnaitė prikando lūpą ir viena mėlyna akimi dėbtelėjo į jaunuolį: girdi, koks greitas.
- Senis nemėgsta, kai pašaliniai slankioja po virtuvę.
- Senis - tai tavo tėvas? - Rolandas panoro pasirodyti labai nuovokus.
- Ne, ne tėvas. Šeimininkas. Jis baisiai bjaurus: vos tik pradeda temti, veja svečius namo, neleidžia rūkyti kambaryje, netgi klausosi už durų.
- Duris galima palikti praviras, - nusišaipė vaikinas, o paskui pridūrė: - Aš mėgstu žaliąją arbatą. Ji daug sveikesnė.
Norom nenorom Vaivai teko eiti į virtuvę. Kai ji grįžo su arbata ir keliais sviestainiais, svečias buvo patogiai įsitaisęs fotelyje, ant stalo stovėjo atkimštas butelis ir pora taurelių, kurias jis, žinoma, ištraukė iš bufeto.
- Jautiesi kaip namie, - paironizavo jį mergina.
- Jeigu jausčiausi kaip namuose, jau gulėčiau tavo lovoje ir žiūrėčiau televizorių, - atšovė Rolandas.
Juodu išgėrė po porą taurelių. Vaiva vis dar vaidino, kad jai baisiai neskanu. Svečias ištraukė iš krepšio diktofoną ir padėjo ant stalo.
- Gali nešiotis rankinėje. Turbūt moki naudotis: čia įjungi, čia išjungi, čia kasetė. Kai gulsies į lovą su tuo krokodilu, įjunk ir kuo garsiau viską daryk.
- O kas tau sakė, kad su juo guliu? - papūtė lūpas panelė Vaiva.
- Kiek laiko jūs pažįstami?
- Tarkim, kelios savaitės, - kuklinosi šviesiaplaukė, šelmiškai šypsodamasi.
- Nepudrink smegenų, Vaivute! - ėmė juoktis vaikinas. - Jis seniai tave dulkina! Klausyk, kam tau tempti tą gumą?
Rolandas mėgino uždėti Savėnaitei ant kelio ranką, bet mergina vikriai ją nustūmė.
- O jeigu jis man patinka? Protingas, solidus vyras, vos vos žilstelėję smilkiniai. Jis žvejoja Kauno mariose, aš sėdžiu ant kalnelio ir gėriuosi besileidžiančia saule. Kokia idilė! - sučiulpsėjo lūpomis Vaiva ir pasiūbavo į šalis galvą, tarsi iš tiesų ją būtų apėmusi didžiulė palaima.
Jaunuolis pripylė sklidinas taureles ir vieną pastūmė Vaivai. Prisimerkęs stebėjo šviesiaplaukę.
- Meluoji, panele, - galiausiai nusišaipė. - Manai, kad tau velniškai pasisekė: kvaila boba moka pinigus, o jos vyras aplink tave šokinėja, perka brangias dovanas ir tenkina visus tavo įgeidžius. Argi ne taip?
- Ne visiškai taip, - papurtė galvą mergina. - Su ponia Sofija suderėjome tam tikrą sumą, o Augustinas nemėgsta išlaidauti. Mano, kad už meilę negarbinga mokėti.
- Tai tu jam duodi už dyką? - žagtelėjo Rolandas. - Neįtikėtina!
Vaiva Savėnaitė prisimerkė ir suktai nusišypsojo.
- O jeigu aš jį myliu? Na gerai, jis man patinka, galiu jį pakęsti.
- Ketini už jo ištekėti?
- O kodėl ne? Solidus, turtingas vyras, turi padėtį visuomenėje. Nesuprantu, ko Sofijai jis nepatinka.
- Nusibodo. Supranti, tokie vyrai atsibosta. Švelnūs, rūpestingi, stengiasi neįžeisti. Nevyriški! Ir tau nusibos!
- Įsitaisysiu meilužį! - narsiai atkirto mergina.
- Norėčiau būti pirmasis pretendentas, - sužibo tamsios jaunuolio akys.
- Neišdegs! Trauk nagus! - šviesiaplaukė pliaukštelėjo per rankas Rolandui.
Trinktelėjo laukujės durys: tikriausiai grįžo šeimininkas. Vaiva su visu foteliu atstūmė svečią.
- Reikia ir nuotraukų, - po valandėlės pasakė vaikinas. - Kai mylėsies, palik šviesą ir praskirk užuolaidas.
- Viskas vyksta palėpės kambaryje, - pašaipiai nužvelgdama Rolandą, pratarė Savėnaitė. - Ten yra tik stoglangis.
- Gal kur netoliese auga medis?
- Jokio medžio, tik aukšta gyvatvorė. Teks tau kartis ant stogo, jei norėsi ką pamatyti.
Rolandas nepatenkintas pakraipė galvą.
- Jis toks atsargus? Mano, kad jį gali kas nors sekti?
- Nežinau, - kryptelėjo petuku Vaiva. - Ne taip lengva per kelias savaites pažinti žmogų. Kai mes vienu du, elgiasi kaip kvaištelėjęs įsimylėjėlis. Bet gal tai tik vaidyba.
- Teks įrengti miniatiūrinę filmavimo kamerą. Poniai Sofijai brangiai kainuos, bet reikalas tikras.
Staiga Savėnaitė papurtė galvą ir piktai prikando lūpą.
- Nori sukurti pornofilmą? Aš nesutinku! Kad paskui mane visur rodytų?!
- Vaiva, tai derybų objektas. Žinoma, ne su manimi. Jei padarei pusę darbo, padaryk ir kitą pusę. Žvėriškai užkelk kainą. Ponia Sofija nepasius. Tegu supranta, kad viskas kainuoja.
- Mėšlas, - šnypštė mergina. - Ta boba dar pasigailės, sugalvojusi tokią aferą. Pamanyk, aš turiu filmuotis. Tegu samdo pornožvaigždę!
