Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Liepos pradžioje Domeikavoje (Kauno r.) gyvenančiai Loretai Janavičienei paskambino policijos pareigūnai iš Airijos ir informavo apie šeimą ištikusią tragediją - rastas nužudytas Loretos ir Antano Janavičių sūnus Mindaugas. Akimirksniu tokios naujienos sugniuždytai motinai dar baisiau buvo išgirsti tai, kad įtariamieji sūnaus žudikai - jo tautiečiai...
Tik po gerų trijų savaičių, praėjusį šeštadienį, Mindaugo Janavičiaus palaikus pavyko parsigabenti į Lietuvą, trumpam pašarvoti Domeikavos bažnyčios laidojimo namuose, o kitądien palydėti į amžinojo poilsio vietą...
Ruošėsi vestuvėms
Kai "Akistatos" žurnalistė lankėsi Domeikavoje, Loreta Janavičienė dar nebuvo sugrįžusi iš Airijos. Namie rastas Mindaugo tėvas, greičiausiai dėl nuolat širdį graužiančių skaudžių išgyvenimų netekus sūnaus, neturėjo jėgų bendrauti su žurnaliste. Tad trumpai šnektelėjome su Mindaugą pažinojusiais kaimynais, buvusiais draugais.
Jų žodžiais, Mindaugas Janavičius į Airiją išvažiavo dar gruodį - vos tik sužinojo, kad Kaune gyvenanti jo draugė pasijuto esanti nėščia. Pora nusprendė, jog vasarą, prieš gimstant kūdikiui, atšvęs vestuves, tad būtent šiai pirmajai šeimyninei šventei, taip pat tolesniam santuokiniam gyvenimui Mindaugas norėjo užsidirbti pinigų.
Kaip aplinkiniai sakė sužinoję, vienas į Airiją išsiruošęs Mindaugas ten netruko susirasti kraštiečių, netgi domeikaviškių. Ir namiškiams, ir draugams Mindaugas sakėsi susiradęs darbą pas vieną privatininką baldų gamybos įmonėje. Esą penkias dienas dirbdavo nuo ryto iki vakaro, o dvi ilsėdavosi. Tada su draugais lietuviais nueidavo ir į šokius, ir į alaus barą...
Konfliktas įsiplieskė šokiuose?
Domeikavoje apie šį rudenį 22-ąjį gimtadienį turėjusio švęsti Mindaugo žūtį sklando įvairių kalbų. Ir nieko keista - kaip minėta, Airijoje dirba gana daug emigrantų iš Lietuvos, kurie su gimtinėje likusiais artimaisiais palaiko glaudžius ryšius, dažnai pasikalba telefonu.
Taigi vieni tvirtino girdėję, neva Mindaugas tą vakarą su draugais buvo maždaug už penkių kilometrų nuo namų esančio miestelio šokiuose. Ten, be abejo, buvo siūloma ir alaus, ir kai ko stipresnio... Po vakarėlio Mindaugas ir kartu gyvenantis kitas lietuvis esą sugrįžo namo ir atsigulė. O netrukus į jų butą įsiveržė agresyviai nusiteikusių išgėrusių tautiečių gauja. Regis, visi jie - atvykėliai iš Šiaulių. Būtent tą naktį emigrantai šiauliečiai esą susikibo su emigrantais kauniečiais ir kaip reikiant vieni kitus apdaužė. Įsiveržę į svetimą kambarį, nekviesti svečiai esą visų pirma išsitempė lauk Mindaugo "kambarioką" (jei tai teisybė, jį neva pririšo prie lengvojo automobilio ir nutempė žeme; šis vaikinas buvo sužalotas, bet išgyveno), o Mindaugą, jau spėjusį užsnūsti, pakėlė iš lovos ir, nieko neaiškinę, kelissyk dūrė peiliu. Pirminiais duomenimis, Mindaugas mirė nuo durtinio širdies sužalojimo. Beje, teismo ekspertai Mindaugo kūne rado mažiausiai trijų dūrių paliktas žymes.
Kiti "informatoriai" tvirtino, neva viskas vyko kiek kitaip. Esą Mindaugas greičiausiai buvo padurtas miestelyje, prie pat bažnyčios (ten, regis, rastas ir žudikų numestas peilis), ir jau sunkiai sužalotas partemptas į daugiabučio, kuriame buvo įsikūręs, kambarį. Supratę, kad vaikino gyvybė gęsta, banditai esą tuojau pat paspruko į šiaurinę Airijos dalį.
Be abejo, kaip buvo iš tikrųjų, išsiaiškins Airijos teisėsaugos pareigūnai. Tačiau vargu ar nuo to nors kiek palengvės Mindaugo motinai, tėčiui, moksleivei sesei, giminėms, draugams, visiems jį pažinojusiesiems... Nekalbant jau apie našle likusią dar nespėjusią bendru gyvenimu pasidžiaugti Mindaugo draugę ir dar negimusį našlaičiu tapusį kūdikį...
- Jei Mindaugas būtų bent savaite anksčiau susiruošęs į namus, pas mylimąją, jis dabar vaikščiotų gyvas ir sveikas, - apgailestavo kaimynai, sužinoję, jog Mindaugas jau krovėsi kelionės lagaminus ir visai atsitiktinai susigundė draugų pasiūlymu pasilinksminti kaimyniniame miestelyje...
