Kas žvarbaus ir drėgno rudens nenorėtų iškeisti į šiltą pavasarį?.. Ko Gero, daugelis iš mūsų puikiai suprantame, kad tai - sunkiai įgyvendinama svajonė. Tačiau kai kam vis dėlto pasiseka. Štai ką tik iš tolimosios Pietų Afrikos Respublikos sugrįžo Kauno "Kamertono" choristai, net 13 dienų mėgavęsi karšta Afrikos saule, keliavę po egzotikos kupiną kraštą (o ten dabar - tikras pavasaris) ir, žinoma, koncertavę. Tad šįkart karščiausiais įspūdžiais su "Akistatos" skaitytojais sutiko pasidalinti kauniečiai Dalia ir Vygantas Gedgaudai...
Afrikoje šalčiau nei Lietuvoje?
Prieš pradedant jų pasakojimą norisi priminti, jog Pietų Afrikos Respublika įsikūrusi pačiame Afrikos žemyno smaigalyje. Daugiau 1 200 000 kvadratinių kilometrų užimančią šalį skalauja net du vandenynai - Atlanto ir Indijos. Čia oficialiai egzistuoja net trys sostinės: administracinė - Pretorija (būtent ji yra oficialioji ir pagrindinė), teisinė (šalies teismas) - Blumfontenas ir parlamentinė šalies parlamentas) - Keiptaunas. Šalyje - per 41 402 000 gyventojų, kurių pusė gyvena miestuose. Vidutinė gyvenimo trukmė - 56 metai.
Dalia ir jos vyras Vygantas su šypsena prisimena pirmuosius žingsnius tolimojoje Afrikos žemėje. Jiems išvykstant iš Lietuvos dar nebuvo labai vėsu - oro temperatūra siekė kone 15 laipsnių šilumos. Po ilgo skrydžio iš Londono į Johanesburgą, kuris truko net 11 valandų, išlipę iš lėktuvo lietuvaičiai nustėro iš netikėtumo - čia termometro stulpelis buvo pakilęs tik 4 laipsnius aukščiau nulio. Daugiau nei 10 000 kilometrų nukeliavus Pietų ašigalio link buvo sunku su tuo susitaikyti.
- Bėgom nuo darganų ir šalčio, o patekome tiesiai į jų glėbį, - guodėsi Dalia.
Tačiau nemalonus netikėtumas truko tik dvi ar tris dienas - vėliau lietuvaičiams teko savo kailiu patirti, ką reiškia karšta ir kandi Afrikos saulė.
Saulė kankina baltuosius
Kauniečiai buvo apgyvendinti baltųjų (beje, čia visi gyventojai skirstomi į baltuosius ir juoduosius; pastarųjų jokiu būdu negalima vadinti negrais, nes gali būti apkaltintas rasizmu) šeimose Johanesburgo priemiestyje. Baltieji sudaro mažiau nei penktadalį visų gyventojų, o tiksliau - tik 17 procentų. Apsistoti šeimose gana įdomu, nes tik tada atsiranda galimybė artimiau susipažinti su tikru šalies gyvenimu. Namas, kuriame pirmąsias tris viešnagės dienas buvo įsikūrę kauniečiai, gana paprastas, bet erdvus. Kad svečiams netektų kęsti šalčio (šie net nebandė skirtis su šiltomis striukėmis), šeimininkai nakčiai sunešė visas namuose turėtas šiltas antklodes, o kitą dieną pakūrė židinį ir davė elektrines (šildomas) paklodes, kurios buvo vieninteliai ten buvę "šildymo prietaisai".
- Laimė, kad turėjome šiltų drabužių. Juos pasiėmėme vien todėl, jog žinojome, kad Londone bus šalta, - su šypsena pasakojo Vygantas. - O visą kitą mūsų drabužių atsargų dalį sudarė vien šortai ir marškinėliai. Argi vykstant į Afriką vešiesi kitokią aprangą?..
Tačiau netrukus labai prireikė ir šortų, nes šalyje įsivyravo tikras pavasaris ir tolesnį viešnagės laiką oro temperatūra jau siekė 25-35 laipsnius šilumos... Tokie staigūs oro pokyčiai gana vargino. Nuo karštos saulės spindulių teko gelbėtis įvairiomis apsauginėmis priemonėmis, skrybėlaitėmis, skėčiais. Afrikos saulė ne tik karšta, bet ir labai kandi - ji labai greitai gali nudeginti odą. Būtent dėl šios priežasties čia labai daug vėžinių odos susirgimų, nuo kurių kenčia baltaodžiai. Juodiesiems - atvirkščiai, saulė nekenksminga. Pastarieji tikina, jog negalėtų gyventi Europoje, nes jų organizmui reikalingą vitaminų kiekį gali pagaminti tiktai labai didelė saulės šviesos ir šilumos dozė.
Beje, būtent pirmosiomis viešnagės dienomis gausiai palijo, dėl to vietiniai gyventojai labai džiaugėsi ir dėkojo lietuvaičiams - esą šie jiems dovanų atvežė ilgai lauktą lietų. Pasirodo, paskutinį kartą PAR (Johanesburgo apskrityje - Gauteng provincijoje) lijo tiktai prieš 8 mėnesius...
Rojus žemėje
Drėgmė ir šiluma sukuria tikrą rojų. Dalios teigimu, gamta Afrikoje - fantastiška. Sunku išlikti abejingam, kai aplink viskas žaliuoja, žydi ryškiausiomis spalvomis. Niekur kitur ji nematė tiek daug gražių iki tol nematytų gėlių rūšių, kaip šioje Afrikos valstybėje. Ypač nustebino jakarandos - medžiai, kurių vainikus puošia smulkūs ryškiai mėlynos spalvos žiedai, skleidžiantys itin stiprų ir labai malonų medaus kvapą. Jakarandų žydėjimas tęsiasi apie porą savaičių, o žiedams nubyrėjus pradeda skleistis lapai. Nepaprastai įspūdingi milžiniški kaktusai, kurie net kelis kartus gali viršyti žmogaus ūgį, palmių medžiai, na o kalijos, lyg piktžolės auga ir žydi pakelėse nesodinamos, neprižiūrimos. Daugelio augalų rūšių negalėjo atpažinti net kauniečių kolega Edgaras, nors flora itin domisi, gerai pažįsta ir ne vieną augalą augina savo namuose... Žinoma, gal kiek keista, tačiau šioje šalyje teko matyti ir gluosnių bei ąžuolų, tačiau egzotika juos visiškai užgožusi...
Klimato skirtumai labai ryškūs
Pietų Afrikos Respublikos teritorijoje labai skirtingas, greitai besikeičiantis klimatas. Centrinę PAR dalį užima savanas primenanti dykynė, į Šiaurės Rytus tęsiasi didžiulis Drakensbergo kalnynas, kurio viršūnės kai kur iškilusios net iki 3 kilometrų virš jūros lygio. Beje, kalnai labai gražūs, įdomių formų, jie daugiausia sudaryti iš smiltainio. Klimatui didžiausią įtaką daro vandenynai bei reljefas. Štai Atlanto vanduo gana vėsus - jis neįšyla daugiau kaip 15 laipsnių, o Indijos - vos ne dvigubai šiltesnis. Būtent tai turi įtakos augmenijai. Vienur viskas ruda, išdeginta žemė, o nuvažiavus 400-500 kilometrų vaizdas absoliučiai pasikeičia... Apskritai būtent čia kaip niekur kitur labai ryški skirtingų klimato ir su juo susijusių reiškinių linija. Lyg būtų kažkieno nubrėžta...
Baltieji jaučiasi nesaugūs
Pietų Afrikos Respublikoje gyvena 11 tautybių (tiek yra oficialių kalbų) juodųjų ir baltieji, kurie vadinami būrais arba afrikanais. Pastarieji čia gyvena rezervato sąlygomis. Taip yra todėl, kad šalyje klesti didžiulis nusikalstamumas. Aišku, plėšia, vagia ir grobia juodieji ir paprastai tai dažniausiai atvykėliai iš kaimyninių , visai skurdžių Afrikos valstybių.Todėl nė kiek nenuostabu, jog aukštomis tvoromis aptverti visi namai, o langai ir durys - grotuoti (beje, dar eilė grotų įmontuota namo viduje, kurių paskirtis - kiek įmanoma ilgiau sulaikyti galimus įsibrovėlius), įvestos signalizacijos. Neretai namų kiemuose laksto pikti šunys, o kai kur pritvirtinti perspėjimai: "Stok, šausiu!" Dėl saugumo baltieji visiškai netaupo elektros energijos. Net ir ilgesniam laikui išeidami iš namų jie stengiasi palikti degančius visus šviestuvus ir lempas, įjungtus televizorius ar radijo aparatus - kad susidarytų įspūdis, jog namai netušti ir vagys nedrįstų brautis vidun. Deja, nepaisant visų šių priemonių, užfiksuojama labai daug nusikaltimų. Štai vieni šeimininkai, pas kuriuos gyveno kauniečiai, pasakojo, jog šį balandį jų šeima, kurių namuose nebuvo įrengta centralizuota apsauga, buvo užpulta vidury baltos dienos. Įžūliai vidun įsibrovę plėšikai susirinko ir išsinešė visą vertingiausią garso bei vaizdo aparatūrą ir niekas iš namiškių net nebandė priešintis. Esą tokiais atvejais pasekmės būtų gana skaudžios. Dėl šios priežasties niekas neleidžia vienų vaikų ne tik į gatvę, juos vežioja į mokyklas, bet ir be priežiūros nepalieka kieme. Savo saugumui žmonės jaučia didžiulę grėsmę. Tiesa, gatvėse nuolat budi policijos patruliai (absoliuti jų dauguma - juodaodžiai), tačiau jie ne visada sugeba apginti aukas. Šalyje dažniausiai siaučia nelegalai iš Zimbabvės, Nigerijos ir kitų Afrikos valstybių.
Ginklai mažai padeda
Vietiniai gyventojai pripažino, jog policija nėra neveikli. Pareigūnai, kurių gretos gana gausios, gerai apsiginklavę ne tik šaunamaisiais ginklais, bet ir guminėmis lazdomis. Tačiau, nepaisant to, nukenčia ir jie. Kauniečių viešnagės metu buvo pranešta, jog netoli Keiptauno buvo nužudyti du policijos pareigūnai. Beje, kovoti su vietiniais plėšikais yra gana sudėtinga, nes pastarieji taip pat gerai apsiginklavę. Kartais atsitinka net kuriozinių atvejų. Neseniai nuo nusikaltėlių nukentėjo net vienas maratono "Blumfontenas - Durbanas" (apie 80 kilometrų ruožas), kuris vyksta kasmet, organizatorius. Šio maratono metu jis buvo apiplėštas. Šalia patruliavę policininkai niekuo padėti negalėjo.
Lietuviais pasirūpino parduotuvės šeimininkas
Dėl to vos atvykę į šalį lietuviai buvo rimtai įspėti nevaikščioti po vieną - tiktai grupelėmis, nedemonstruoti brangių papuošalų (buvo pasiūlyta nusiimti brangesnius laikrodžius, moterims kuriam laikui išsiskirti su papuošalais), saugoti rankines, vieniems neiti prie bankomatų, visąlaik būti nepaprastai budriems. Kuomet kauniečiai lankėsi Durbane, viename didžiausių ne tik Afrikos, bet ir viso Pietų pusrutulio uostų, jiems buvo tiesiog draugiškai pasiūlyta neiti į pliažą, o nuėjus jokiu būdu ant kranto nepalikti asmeninių daiktų, drabužių ir tiesiog liepta neišklysti iš vadinamojo "Beachfront" paplūdimio ribų, kurios apibrėžia patį paplūdimį, pėsčiųjų zoną, vieną kitą gatvę ir šalia esančius viešbučius. Į miesto gilumą geriau neiti ir neieškoti egzotikos. Vieni bendrakeleiviai gyveno viešbutyje, todėl nieko bloga neįtardami (apie gresiančius pavojus jų niekas neperspėjo) nukeliavo į per kvartalą nuo paplūdimio esantį prekybos centrą apsipirkti. Kuomet su pirkiniais jau ruošėsi eiti pro duris, šio centro savininkas jų vienų neišleido - susisodino į savo visureigį ir saugiai parvežė į viešbutį. Jeigu šalyje pavyktų įvesti tvarką, Durbanas galėtų tapti pasaulinio lygio kurortu, pavyzdžiui, tokiu kaip Majamis...
Deimantai ir auksas paprastiesiems nežiba
Beje, kalbant apie dvi rases - juodaodžius ir baltuosius - tenka pripažinti, jog jie akivaizdžiai skiriasi. Atsidūrus baltųjų, arba afrikanų, teritorijose galima pamanyti, jog esi kokioje nors Europos šalyje, pavyzdžiui, Olandijoje. Juodųjų kvartalai - tikri lūšnynai (tiesa, kas viduje, lietuviams pamatyti neteko, nes buvo per daug rizikinga apsilankyti tokiose vietose), išsiskiria nešvara, netvarka. Atrodo, jog šių teritorijų civilizacija nepasiekė. O apskritai šalies infrastruktūra išvystyta gerai. Kertinis ekonomikos akmuo - deimantų, aukso, kitų brangiųjų metalų gavyba. Vietinių gyventojų teigimu, gaila tik to, jog vyriausybė nemoka elgtis su pinigais, kuriuos gauna už savo žemės gelmių turtus, nežino, kaip naudingai juos panaudoti. Šalyje pragyvenimo lygis žemas, o vyriausybė labai dažnai motyvuoja, jog bando spręsti gyvenamojo būsto problemą - juodųjų masėms stato nedidelius namukus, kuriuos padeda išlaikyti, ir tuo nusipelno tam tikro įvertinimo. Nemažas dėmesys kreipiamas gyventojų švietimui. Mokslas yra privalomas, tačiau kiek konkrečiai reikia mokytis, nelabai aišku. Baltieji ir juodieji mokosi atskirai, tačiau tokios taisyklės daugiau prestižiškesnėms mokykloms. Daugumoje koledžų atskirai mokosi berniukai ir mergaitės.
Beje, "Kamertono" choristams teko net kelias dienas praleisti prestižinėje Pietre Maritzburgo berniukų mokykloje. Ji įsikūrusi kaimelyje, aptverta aukšta tvora. Čia mokosi berniukai nuo 13 iki 19 metų, gyvenantys ne tik PAR, bet ir atvykę iš angliškai kalbančių šalių, pavyzdžiui, Anglijos, JAV ir t. t.). Paskutiniaisiais metais jaunuoliai baigia pirmąjį universiteto kursą. Šioje mokymo įstaigoje nustatyti labai griežti reikalavimai: draudžiama rūkyti, vartoti alkoholį, netgi kramtyti gumą. Daugiausia dėmesio skiriama mokymuisi, visapusiškam asmenybės ugdymui, taip pat sportui, kultūrinei veiklai. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog čia netgi uždraustos sporto šakos, susijusios su agresijos elementais (tokios kaip boksas, bušido), o žaidžiamas tenisas, vandensvydis, kriketas ir t. t. Mokslas, mūsų pinigais, šioje mokykloje kainuoja apie 30 000 litų per metus. Papildomų išlaidų pareikalauja apranga, mokymosi priemonės... Taigi minėtoje mokymosi įstaigoje gali mokytis tik pasiturinčių tėvų vaikai.
