Stasys Gudavičius | Kaunodiena.lt
Lygiai prieš du dešimtmečius prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje surengtas Molotovo-Ribbentropo pakto paminėjimas tapo bene pirmuoju netrukus prasidėsiančio tautos atgimimo šaukliu.
Estai jau buvo aplenkę
- Kokiomis aplinkybėmis 1987 m. vasarą gimė idėja mitingu paminėti rugpjūčio 23-ąją? - paklausė "Kauno diena" vieno iš mitingo organizatorių, buvusio disidento, dabartinio Seimo nario Vytauto Bogušio.
- Sulig Michailo Gorbačiovo 1985 m. pradėta sistemos pertvarka į laisvę imta paleisti politinius kalinius. Taip gausėjo disidentų gretos. Ir politinė atmosfera ėmė darytis kur kas laisvesnė.
1987 m. birželį Estijoje jau buvo surengtas masinių trėmimų minėjimas. Gana chaotiškoje demonstracijoje Taline dalyvavo nemažai žmonių, tarp jų pasitaikė ir "nomenklatūros vaikelių". Tuos demonstrantus "bananais" truputį patalžė milicija, gavo lupti netgi vienas Maskvos pareigūno sūnelis.
Mes išgirdome apie tą demonstraciją. Tai šiek tiek užgavo lietuvių disidentų ambicijas - estai mus aplenkė.
Todėl beveik natūraliai kilo mintis Lietuvoje kaip nors paminėti 1939-ųjų rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribbentropo pakto metines. Ši idėja gimė Antanui Terleckui, kai 1987 m. liepos 4 d. mano sode netoli Vilniaus su grupe draugų, dauguma kurių disidentai, šventėme mano žmonos gimtadienį.
Sutarėme paskelbti pareiškimą, kad rugpjūčio 23 d. keturi žmonės, ne anonimai, kviečia paminėti 48-ąsias pakto metines. Taip V.Bogušis, A.Terleckas, Petras Cidzikas ir Nijolė Sadūnaitė tapo šio renginio organizatoriais.
- Kokiu būdu išplatinote tą pareiškimą? Juk tuomet dar nebuvo galima skelbti tokio turinio pranešimo per radiją, televiziją, išspausdinti laikraščiuose ar net iškabinti ant stulpų.
- Jis nebuvo surašytas ant popieriaus. Tekstą mintinai išmoko Amerikos lietuvė Milda Palubinskaitė, tuo metu buvusi Lietuvoje. Ji išvažiavo užjūrin ir perdavė tą tekstą lietuviškai transliavusioms radijo stotims.
Tekstas buvo gana paprastas. Juo žmonės buvo tiesiog kviečiami rugpjūčio 23 d. prie A.Mickevičiaus paminklo paminėti gėdingo pakto metines.
Organizatorius KGB sužinojo nesunkiai
- Kodėl minėjimo vieta pasirinktas skverelis prie A.Mickevičiaus paminklo?
- Ilgai svarstėme, kur būtų galima tai padaryti. Katedros aikštė šalia Vidaus reikalų ministerijos pastato - pernelyg uždara erdvė, kur nesunku visus dalyvaujančiuosius apsupti ir sulaikyti.
Galų gale apsistojome ties skveru prie Šv.Onos bažnyčios, prie paminklo A.Mickevičiui. Tai patogi vieta - skveras pakankamai atviras, čia pat Sereikiškių parkas, kuris tuomet vadintas Jaunimo sodu. Žodžiu, užtverti šią teritoriją gana sudėtinga.
Be to, A.Mickevičius irgi tam tikras laisvės simbolis - tarptautinio masto poetas, prisimenamas ir Lenkijoje, ir Prancūzijoje, ir Vokietijoje, ir kitur, beje, irgi kalėjęs caro laikais. Todėl nusprendėme, kad tai geriausia vieta šiam renginiui.
- Ar sovietų represinės struktūros žinojo apie minėjimą ir jo rengimo vietą, žinojo organizatorius?
- Esu tikras, kad iki tam tikro etapo jie nieko nežinojo. Būdami patalpose mes, renginio organizatoriai, garsiai nekalbėjome apie būsimą minėjimą, tarpusavyje susirašinėjome rašteliais, kad kas nors nenugirstų.
Bet paskui, maždaug liepos pabaigoje, kai per užsienio radiją buvo pranešta apie būsimą renginį, KGB, aišku, jau tikrai sužinojo. Mes buvome leidę skelbti mūsų pavardes, bet Amerikos lietuviai nusprendė, kad to nederėtų daryti, nes baiminosi, kad mus suims.
Tačiau KGB vis tiek tas pavardes gana nesunkiai sužinojo. Toks liūdnai pagarsėjęs Algis Klimaitis (slapyvardis "Kliugeris") paskambino N.Sadūnaitei ir pasiteiravo, kas minėjimo organizatoriai. Kadangi buvome sutarę, kad pavardžių neslėpsime, N.Sadūnaitė jas pasakė. Tuomet dar nežinojome, kad A.Klimaitis yra "Kliugeris". Netrukus visų minėjimo organizatorių pavardės jau buvo perduotos KGB.
Mirtis prie altoriaus
- Ar buvo imtasi kokių nors veiksmų, kad minėjimas neįvyktų?
- Rugpjūčio 22 d. turėjo įvykti mano brolio vestuvės. Išvakarėse jį ėmė versti viešai manęs atsižadėti, parašyti kokį laišką ar straipsnį, nukreiptą prieš mane. Tada esą vestuvės įvyks. Ir aš buvau per įvairius gimines ir artimuosius raginamas atsisakyti dalyvauti minėjime, pasmerkti jo organizatorius Buvo sakoma, kad taip išgelbėčiau vestuves. Nei aš, nei brolis nieko tokio nepadarėme, todėl vestuvės neįvyko. Į jas tiesiog neišleido nuotakos, mat jos dėdė - tuometinis Lietuvos komunistų partijos vienas vadovų Vladimiras Beriozovas. Tuometinėmis sąlygomis jam nebuvo sunku organizuoti, kad nuotaka nebūtų išleista į vestuves. Ir jos neįvyko.
Be to, KGB atstovas oficialiai įspėjo A.Terlecką apie atsakomybę už tokio mitingo organizavimą.
- Kaip viskas vyko tą dieną?
- Neįvykus vestuvėms, dalis į jas suvažiavusių giminių, artimųjų, draugų ir pažįstamų nusprendė dalyvauti rengiamame mitinge. Mano pusbroliai buvo iš ryto nuėję pasivaikščioti prie paminklo, pasižiūrėti, kaip būsimam renginiui ruošiasi milicija ir kitos represinės struktūros. Jie pamatė, kad tam tikros pajėgos yra telkiamos, bet teritorija nėra užblokuojama ar užtveriama.
Didelė grupė žmonių ryte išėjo iš mano namų senamiestyje. Nuėjome į mišias netoli skverelio esančioje Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Ten prie mūsų prisijungė dar daugiau žmonių, atėjusių kartu su kitais mitingo organizatoriais, arba tiesiog dalyvavusių mišiose.
Buvome paprašę mišias aukojusio vikaro Stanislovo Valiukėno pasakyti žmonėms, kad po mišių visi kviečiami prie A.Mickevičiaus paminklo. Tačiau vos prasidėjus mišioms S.Valiukėnui pasidarė bloga, jis suklupo prie altoriaus ir netrukus mirė.
Dėl to kilo tam tikras sąmyšis, atsirado nejaukumas.
Truko beveik keturias valandas
- Dėl netikėtos vikaro mirties nebuvo kilusi mintis atšaukti mitingą?
- Ne. Nuotaika, aišku, subjuro, bet minėjimas nebuvo atšauktas ar perkeltas.
Iš bažnyčios išėjome jau gana didele grupe ir visi patraukėme prie paminklo. Ten laukė dar daugiau žmonių. Manome, kad per visą renginį, kuris truko beveik keturias valandas, dalyvavo iki trijų tūkstančių žmonių.
Megafono neturėjome, bet jo ir nereikėjo. Kalbėjome nuo paminklo laiptų ir viskas buvo labai gerai girdėti.
Kalbėjusieji pasisakė gana radikaliai. Buvo ištarti ir žodžiai apie laisvą Lietuvą. Tokių žodžių dar paskui beveik dvejus metus bailesni piliečiai ištarti nesugebėjo, o tame mitinge jie jau skambėjo.
Pasitaikė ir vienas išsišokėlis, matyt, KGB arba komunistų siųstas žmogelis. Jis ten kažką nevykusiai kalbėjo, tai A.Terleckas paprašė jo užsičiaupti.
Tai štai taip pakalbėjome, padainavome ir po truputį išsiskirstėme.
- Kaip manote, kodėl nebuvo imtasi represijų per patį mitingą?
- Galbūt jau nebe tie laikai buvo, galbūt galvojo, kad susirinks nedaug žmonių. Dar prieš mitingą buvo atvažiavęs vienas KGB generolas ir įspėjo, kad jeigu kalbės A.Terleckas ir V.Bogušis, mitingas nebus leidžiamas. Patikinome, kad nekalbės, savo žodį tesėjome, todėl mitingas buvo leistas.
Ir po minėjimo kažkokio ypatingo persekiojimo lyg ir nebuvo. KGB pasikvietė, trumpai pasiaiškino, bet radikalių represijų nesiėmė. Daugelyje darbo kolektyvų buvo surengtos mūsų pasmerkimo akcijos. Mane irgi svarstė tuometinėje darbovietėje - Jaunimo teatre.
Tačiau jau tada buvo matyti, kad tas pasmerkimas kažkoks vangokas, nebe toks aktyvus, koks galėjo būti pagal senas sovietines tradicijas. Ir išties - praėjo vos vieni metai ir rugpjūčio 23-ąją tada jau gimęs Sąjūdis organizavo visiškai legalų, šimtatūkstantinį mitingą Vingio parke. Prasidėjo tautos atgimimas.
