Filialo direktorius, pirmosios gildijos velnias Pinčiukas vos uodegos nenusikando iš apmaudo: pats sezonas, o dervos pragare - nė trupinio. Siuntė velnias į Vilniaus prekybą, Gariūnų turgų, visas didmenines bazes - niekur nerado. Nuodėmingos sieliūkštės, užuot šutusios dervoje, kaišioja galvas iš katilų ir klykauja iš džiaugsmo, o velniai, sutūpę ant malkų, pliekia kortomis.
Tokia ekstremali situacija įvarė Pinčiukui baisiausią galvos skausmą ir dar baisesnę graužatį. Ir nusprendė Pinčiukas kreiptis humanitarinės pagalbos į patį Liuciferį, įsikūrusį kažkur po Alpėmis. "Dervos nebėra", - pranešė Pinčiukas elektroniniu paštu savo viršininkui. - Visa derva dabar sunaudojama spartesnei kapitalizmo statybai, o pragarui jos nebelieka".
Neilgai reikėjo laukti atsakymo. "Tu, Pinčiuk, - telegrafavo Liuciferio kontora, - beviltiškai atsilikai. Ir po Alpėmis, ir po Pirėnais, ir po Karpatais seniai diegiamos naujos technologijos. Derva - viduramžių reliktas. Daugiau galvok, mažiau uodegą kramtyk!"
Lengva iš viršaus nurodinėti, nelengva tuos nurodymus vykdyti. Rado sename sandėlyje pūdą surūdijusių adatų dar su sovietiniu kokybės penkiabriauniu ir liepė velniams sieliūkštėms panages jomis smaigstyti. Klykia sieliūkštės, cypia, prašo pasigailėti. Tačiau, kaip sakoma, ir šuo kariamas pripranta. Priprato ir sieliūkštės, nebeaimanuoja taip graudžiai, nebestena. "Reikia dar ką nors įdiegti, - galvoja Pinčiukas. - Gal gyvatėmis, rupūžėmis apleisti? Ne. Tai jau išbandyta viduramžiais. Gal įkaitintomis žnyplėmis ausis, nosis draskyti? Ne - tai irgi sena technologija.
Ilgai mąstė Pinčiukas. Prisiminė savo nelaimingą vaikystę, jaunystę. Daug vargo patyrė, tikras pragaro kančias kentėjo, kai tėvas, būdavo, karšia kailį už prastą kokio žmogėno sugundymą. Mintimis prabėgo studijų metus. Brrr! Egzaminai... Brrr, brrr ir dar kartą brrr! TSKP istorija, Lenino, Stalino, Brežnevo raštai... Suvažiavimai... Košmaras!
Košmaras? "O juk košmaro man ir reikia, - dzingtelėjo Pinčiukui mintis. - Tai būtų tikrai nauja technologija. Na, gal ne visai originali, bet... Jei studentai buvo kankinami Lenino raštais, tai kodėl dabar jais negalima prasikaltusių sieliūkščių kankinti?"
Kaip tarė Pinčiukas, taip ir padarė. Visiems filialo kipšams liepė iš visų bibliotekų sugabenti pragaran visus Lenino, Stalino ir kitokius raštus. To gero dar visur pilna, todėl netrukus kiekviena nusidėjėlė sieliūkštė jau turėjo po nemažą komplektą literatūros.
- Ir kad žinotumėt, kada koks suvažiavimas vyko ir kas jame buvo užsimota, ką pasakė Stalinas apie Trockį, o Leninas - apie Kautskį. Žodžiu, viską! Prigrasino Pinčiukas, prisiminęs savo kankintoją docentą N. - Nežinosite - galvas nusukiosiu ir tarp kojų įtaisysiu...
Ką darys vargšės sieliūkštės - skaito, konspektuoja, spjaudosi, kai kurios net vemti pradėjo, kitas kažkokie traukuliai ėmė tampyti. Bet kiekvienai už nugaros stovi po kipšą ir vis ragina.
Taip kankinosi sieliūkštės gal pusę metų, nors pragare, tiesą sakant, nėra nei kalendorių, nei laikrodžių - amžinybė. Kai kurios jau buvo prisikasusios net iki XV suvažiavimo, viena kita jau ir penkiasdešimtą Lenino tomą krimto. Bet po pusės metų pragare prasidėjo įvykiai, kurių Pinčiuko komanda nesitikėjo ir nelaukė.
Tai, kas prasidėjo po pusės metų, geriausiai iliustruoja filialo direktoriaus depeša Liuciferiui. "Gerbiama pragaro vadovybe! Prieš pusę metų įdiegiau pažangią kankinimų naujovę - TSRS žygių, Lenino, Stalino veikalų studijas. Iš pradžių naujovė pasiteisino - sielos spardėsi, spjaudėsi, vėmė, žagsėjo, bet vėliau, prisiskaičiusios tos lektūros, nusprendė bolševikų partiją steigti, revoliuciją kelti, proletarų diktatūrą skelbti ir komunizmą statyti. Ką daryti?"
"Nieko", - sekė trumpas Liuciferio atsakymas.
"Tačiau jos nori pasaulį seną išardyti iš pamatų pačių, o paskui naują pastatyti", - vėl skelia depešą Pinčiukas.
"Nusiramink, Pinčiuk! - atsakė Liuciferis. - Tavo idėja tokia gera, kad to gerumo net suprasti negali. Tegu sau kelia revoliuciją, tegu skelbia diktatūrą, tegu stato komunizmą! Žemėje užvirs toks pragaras, kad mums, velniams, nebebus ko veikti. Galėsime sau ramiai atostogauti kur nors po Havajais, Kalifornija ar Sočiu. Už sąžiningą tarnybą - ačiū".
Stasys Varneckas
