Mirties karuselė tebesisuka (3)
Pasibaigus S. Bareikos laidotuvėms, jo giminės ir artimieji gedulingų pietų nuvyko į kavinę "Apasčia", o daugelis velionio "kolegų" pasuko namų link. Baltą "tulpinių" mazdą ties Sereikonių kaimu atsivijo dideliu greičiu važiavęs automobilis "VW Passat". Vieta užpuolimui buvo pasirinkta idealiai: nors kelias M-12 gana judrus, bet kaip tik čia jį iš vienos pusės užstoja beržynėlis, o iš kitos - medžių alėja. Šalia pasato vairuotojo sėdėjęs V. Baltušis iš automato "Kalašnikov" pradėjo šaudyti į važiavusiuosius "Mazda". Apšaudytas automobilis išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir visu greičiu įsirėžė į pakelės medį.
Saviškius "užvertė" pats šeimininkas
Jau būdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje V. Baltušis davė parodymus, kad kontrolinius šūvius mazdos ekipažui į galvas iš pistoleto TT paleido už jo sėdėjęs Audrius Andrušaitis. Lyg tyčia, kol poškėjo šūviai, pro šalį nepravažiavo nė vienas automobilis. Po žaibiškos egzekucijos žudikai nurūko Panevėžio link, net nesurinkę tuščių šovinių tūtelių. Tiesioginių žmogžudystės liudininkų nebuvo, tad policijos pareigūnams iš netoliese esančios degalinės skambinę žmonės pranešė, kad lengvasis automobilis su keleiviais rėžėsi į medį. Vis dėlto gerai suplanuoto nusikaltimo rengėjai buvo pastebėti. Netoliese gyvenantis Pasvalio rajono gyventojas, eidamas namo iš miško, atkreipė dėmesį į laukymėje stovėjusį įtartiną automobilį, iš kurio juodbruvas vyriškis žiūronais atidžiai žvalgė kelią. Kada "Mazda" su M. Sereikiu, G. Maskoliūnu , G. Tamošiūnu ir M. Kalunda po gedulingų apeigų pasuko namų link, žudikams per raciją pranešė "tulpinius" sekę bendrininkai.
Suknežinto automobilio nuolaužose buvo rasti P. Sereikio, G. Maskoliūno ir G. Tamošiūno lavonai. M. Kalundai pavyko likti gyvam - kulka jam tik sutrupino žandikaulį. Vėliau apklausiamas vyriškis teigė miegojęs ir nieko nematęs, nors tai ir nelabai tikėtina. Nelabai įtikėtini ir po beveik 8 metų duoti V. Baltušio parodymai, kad jis tąsyk norėjęs nušauti tik G. Tamošiūną, nes šis viso labo buvo tik apsaugininkas. Veikiau jau V. Baltušis siekė atsikratyti V. Kavaliausku-Kavioru, kuris turėjo tuoj tuoj sugrįžti iš įkalinimo vietos, palaikiusiu "senosios" kartos "tulpiniu" P. Sereikiu- Paške, arba su anksčiau nušautuoju kontražvalgybininku A. Krivicku - Pižu draugavusiu Gintaru Maskoliūnu. Pats Gintaras anksčiau teistas nebuvo, tačiau teisėsaugininkai turėjo operatyvinių duomenų, jog anuomet jis reketavo ištaigingų namų savininkus, tačiau vėliau šį "biznį" metė. Kai kuriais duomenimis, jis dirbo vienoje iš firmų, užsiiminėjusių pinigų skolinimu, skolų "išmušinėtoju". Praeityje pasiekęs nemažų sportinių laimėjimų šalies dziudo čempionatuose, Gintaras prieš kelerius metus buvo patekęs į autoavariją ir ilgai gydėsi. Po Pižo mirties G. Maskoliūnas buvo labai susirūpinęs ir pažįstamiems prasitarė: "Padėjo Pižą, padės ir mane". Pranašingi žodžiai netruko išsipildyti, nepaisant visų G. Maskoliūno besiimtų atsargumo priemonių. Pagal dar vieną versiją, V. Baltušis tuokart ketino nušauti ir Virginijų Marščionką, pravarde Maršalas, nesidėjusį nei prie "tulpinių", nei prie "šmikinių", tačiau turėjusį savo nedidelę atskirą gaują, besivertusią skolų "išmušinėjimu", reketu bei kontrabanda. Maršalą iš laidotuvių Biržuose G. Maskoliūnas kvietė važiuoti kartu, bet Virginijų atkalbėjo taip pat ten buvęs V. Tuzovas-Psichas.
Psicho "išdaigos"
Beje, kitu automobiliu vėliau namo skubėjęs pats Psichas matė apglėbusią medį mazdą, tačiau sustoti neleido. Gerokai vėliau tą pačią dieną Vitalijus Tuzovas, tuomet jau laikomas vienu iš "šmikinių" lyderių, sugrįžo į Biržus, vaišinosi alkoholiniais gėrimais su S. Sparnausku ir V. Dudėla, o naktį ėmėsi daryti "tvarką". Trijulė pasigavo ir stipriai suspardė galvą nuo pagrindinės "Pašto karvelių" gaujos atskilusios grupės lyderiui Virginijui Jonaičiui, pravarde Žibčikas. Nuo įsisiautėjusio Psicho nukentėjo ir Žibčiko brolis bei dar keli vyrukai. Chuliganai buvo sulaikyti tik perspėjamojo pareigūno šūvio ir apkaltinti... pažeidę viešąją tvarką, tai yra viešoje vietoje pasirodę neblaivūs. Jau kitą dieną visi trys buvo paleisti, nors viena auka buvo taip suspardyta, kad vaikino nepažino net artimieji. Nors nelaimėliui ligoninėje buvo konstatuotas smegenų sukrėtimas ir susiūtos kelios žaizdos galvoje, tačiau gultis į stacionarą jis kategoriškai atsisakė, pasirašė atitinkamą dokumentą ir išvažiavo namo. Kuriam laikui jį net ėmė saugoti policija, tačiau nė vienas oficialus pareiškimas, kaltinantis Psichą ir jo sėbrus, teisėsaugininkų taip ir nepasiekė. Jau tada buvo žinoma, kad nei Žibčikas, nei jo draugai negalėjo prisidėti prie "tulpinių" nužudymo, todėl nesuprantamas V. Tuzovo įniršis paaiškinamas nebent jo pravarde - Psichas.
Maršalas vėl išvengia mirties
1994 metų ruduo ir žiema nestokojo ir kitų garsiai nuskambėjusių įvykių Panevėžyje. Praėjus kiek daugiau nei savaitei po Paškės kompanijos sušaudymo, Parko gatvėje iš automato buvo apšaudytas automobilis SAAB 9000. Juo važiavę A. Lazauskas, V. Šidagis ir A. Matulis lengvai sužeidžiami. Spalio 13 dieną Tulpių gatvėje sprogo BMW, kuriuo naudojosi "tulpinių" asmens sargybinis D. Kliukas. Žmonių aukų tuomet išvengta, tačiau jau po poros mėnesių dar vienas nuotoliniu būdu valdomas sprogmuo į orą pakėlė mikroautobusą "Toyota", kuriuo važiavo gaujos reketuotas verslininkas A. Stundžius. Sunkiai sužeistas vyriškis ligoninėje mirė. Tuo pačiu mikroautobusu važiavo ir anksčiau minėtas Maršalas - Virginijus Marščionka, kuris jau kelintą kartą tik per plauką išvengė mirties. Sprogimo metu automobilio priekis buvo tiesiog nuplėštas, o Maršalas liko net neapibraižytos ir skubiai iš sprogimo vietos pasišalino. Neilgai trukus viešbučio "Panevėžys" kieme rastas peršautas vienas iš Biržų Žibčiko skriaudėjų - V. Dudėla. Jis buvo susijęs ir su "Tulpiniais", ir su "Šmikiniais". Vilniaus kelių policija sulaikė jo lankyti važiavusius Kaviorą ir Psichą su šešių "torpedų" palyda.
Kavioras išleidžiamas į "užtarnautą poilsį"
Spalio pradžioje į laisvę buvo išleistas "tulpinių" veteranas Romas Kavaliauskas. Kavioras neslepia, kad padedamas Kauno "daškinių"ketina mieste įvesti "tvarką". R. Kavaliauskas turėjo pagrindo pykti ant savo buvusių draugelių. Kavioras, sėdėdamas kolonijoje, pasijuto vienišas: "tulpiniai" savo lyderį pamiršo, jis nebegaudavo iš saviškių nei šiltesnių rūbų, nei skanesnio maisto. Tai dar labiau patvirtino Romo įtarinėjimus, jog jo slaptavietės adresą Maskvoje policijos pareigūnams šnipštelėjo V. Baltušis. Nors V. Baltušį tik R. Kavaliausko dėka pripažino visi Lietuvos nusikalstamo pasaulio autoritetai, tačiau dabar jis savo globėjui jokių sentimentų ar dėkingumo nejautė. Sugrįžęs iš kolonijos Kavioras savo grupuotės jau nebepažino. "Pasikėlęs" V. Baltušis konkurentus vadino driskiais ir net atsisakydavo dalyvauti gaujų "strelkose". Suįžūlėję ir finansiškai sustiprėję "tulpiniai" nebesiskaitė su niekuo ir pragyvenimo šaltinio buvusiam lyderiui pasiūlė pasiieškoti kitur. Beveik metus ieškojęs savo vietos ir niekur nepritapęs Kavioras pagaliau pareikalavo, kad jam kaip pensija už buvusius nuopelnus būtų perleista kelių nedidelių degalinių kontrolė. Nors pajamos, gaunamos iš šių degalinių, tebuvo menkutė išsikerojusio gaujos biznio dalelė, jaunieji "tulpiniai" nepanoro skirtis ir su ja. Gaujos lyderiai pažadėjo Kavioro pageidavimą apsvarstyti ir apie priimtą nutarimą pranešti vėliau. "Pranešimo" ilgai laukti neteko. 1995 metų gegužės 2-ąją, apie 11 valandą ryto, automobilis BMW 528, kurį vairavo Egidijus Dvilevičius (32 m.), o šalia vairuotojo sėdėjo 37 metų Romas Kavaliauskas, sustojo prieš Klaipėdos ir Projektuotojų gatvių sankryžoje esantį šviesoforą. Šalia stovėjo tuščias maršrutinis autobusas, kurio salone buvo tik dvi pietauti važiavusios kontrolierės. Netikėtai dideliu greičiu atlėkė ir, išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, šalia BMW sustojo baltas "Ford Sierra". Pasak liudininkų, jame sėdėjo du vyriškiai, ant galvų užsimovę rudas megztas kaukes. Per fordo langą išlindo automato "Kalašnikov" vamzdis ir nuaidėjo kelios šūvių serijos. Kaip jau įprasta, buvo šaudoma išcentruotomis kulkomis. Po to žudikų automobilis dideliu greičiu nurūko Šiaulių link. Įvykio vietoje gausiai susibūrę žmonės apšaudytame automobilyje pamatė kruvinus R. Kavaliausko ir E. Dvilevičiaus kūnus. Egidijus dar gargaliavo, tačiau tai jau buvo agonija. BMW salonas ir lubos buvo nutaškyti krauju bei Kavioro smegenimis.
Maždaug po pusantros valandos ties Ukmergės ir Jonavos rajonų riba miške buvo aptiktas degantis automobilis - tas pats baltas "Ford Sierra". Anot ekspertų, automobilis buvo sportinis, sustiprintu rėmu, galingu šešių cilindrų ir daugiau kaip 200 AJ varikliu. Kažkas matė nuo degančio fordo nubėgantį vyriškį. O tuo metu teismo medicinos ekspertai skaičiavo žaizdas abiejų nužudytųjų kūnuose. Vyriškiams peršautos širdys, plaučiai, R. Kavaliauskui - galva, kaklas, E. Dvilevičiui - žandikaulis. Kiekvienas jų buvo pervertas 10-14 kulkų. Išcentruotos kulkos įgrūdo į žaizdas Kavioro ant kaklo nešiotos masyvios auksinės grandinėlės dalis. Tuoj po įvykio prie BMW iš kažkur atsiradęs V. Tuzovas vis minėjo didelį auksinį kryžių, kurį R. Kavaliauskas nuolat nešiojo ant kaklo, ir prašė jį surasti.
Nugalėtojai nesijaučia saugūs
Po šio nužudymo pritilo ir kiti R. Kavaliausko kartos banditai. Jie suprato daugiau negu aiškų "tulpinių" atsakymą į Kavioro pretenzijas ir pajuto, ką nors iš jų išsireikalauti tiesiog neįmanoma. Kitos miesto gaujos taip pat pripažino, kad spirito, narkotikų, prostitucijos ir naftos verslas priklauso tik "tulpiniams".
Nedrąsus bandymas atsikirsti visagaliams buvo 1995 metų pradžioje susprogdinta Nemuno gatvėje esanti "Damitros" parduotuvė. Firmos "Damitra" akcininkai - S. Janonis, V. Baltušis ir kiti "tulpinių" lyderiai užuominą suprato. Beveik po mėnesio nuo numanomų žudikų besislapstantys V. Baltušis ir jo asmens sargybiniai teisėsaugos pareigūnų aptikti nuošalioje sodyboje Anykščių rajone. Po apklausos visi paleisti. Po metų "Damitros" parduotuvė buvo padegta dar kartą.
Kitame numeryje: maršalo galas. Siūlas - turgaus prekeivių siaubas. "Tulpinių" pamaina kelia galvas.
