Aurelija JARUŠEVIČIŪTĖ, Vytautas ŽUTAUTAS
Maldyvai nors ir šalia, nors kadaise buvo ir viena valstybė, nuo Šri Lankos smarkiai skiriasi. Kita religija, kitos šventės, kitos ir tradicijos. Islamas lieka islamu. Jei gyveni didesnėje saloje, kur gyvena ir vietiniai gyventojai, ten bus ir maldos namai. Ir pažadins tave kiekvieną rytą ne paukštelių čiulbesys, bet islamo išpažinėjų maldos. Ir vis dėlto ne visos ir saulės garbintojų, seniausių salos gyventojų, tradicijos išnyko. Viena jų - Bodu Mauludh šventė. Tai ne religinė šventė, todėl uždrausta, tačiau kai kuriose salose vis dar švenčiama.
Atsipalaidavimas
Prieš šventę šaukiamas salos gyventojų susirinkimas, kurio metu ir sudaromas specialus komitetas šventei organizuoti. Komiteto nariai pasiskirsto įvairius darbus. Vieni plaukia į sostinę Male nupirkti šventei maisto, kiti savo ir kaimyninėse salose gaudo valgomus vabalus, skina riešutus ir bananus. Pats atsakingiausias darbas - giesmių namų statyba. Salos žiniuonis išrenka namui tinkamą vietą, o po to pagal žvaigždžių išsidėstymą paskelbia, kada palankiausia pastatyti pirmąją koloną. Ne mažiau atsakinga užduotis ir namelio puošimas. Vidus puošiamas siuvinėtais audeklais, o išorė - palmių lapais. Ant grindų tiesiami kilimai, ant lubų kabinamas baltas audeklas ir įvairiaspalvės lempos.
Maistas šventei ruošiamas grupelėms po 2-3 šeimas. Gaminami patiekalai iš ryžių, aštrūs troškiniai, žuvies patiekalai ir, be abejo, desertai iš fermentuotų palmių sulčių. Šventė trunka tris dienas. Jos metu daug valgoma, dainuojama ir meldžiamasi. Patiekalų pavadinimai atitinka šventės dvasią. Pavyzdžiui, vėlai vakare pirmasis patiekalas vadinamas "sutikimo dvasia", o paskutinis - "atsipalaidavimas". Paskutinis šventės patiekalas - "kelionė". Po jo baltai apsirengę giedoriai žygiuoja gatvėmis iki giesmių namų, o ten giedojimo apeigos trunka iki aušros. Šventės metu senųjų dievų prašoma gerų metų, gausaus stalo.
Mažiausia pasaulyje sostinė
Šventė baigiasi ir vietiniams prasideda kasdienybė. Pagrindinis darbas - žvejyba. Teko lankytis vietiniame žuvų turguje Male. Vaizdas gan įdomus. Turgus - uoste. Žvejai traukia iš laivų triumų storulius tunus, savo plaukmenis išskleidžia negyvos kardžuvės, aštrią nosį demonstruoja žuvis-adata, vienodai, kaip ir ji, vertinama nesimpatiškoji barakuda. Turguje nėra jokių prekystalių, visos žuvys - ant grindų. Žengi per didžiules žuvis ir renkiesi.
Be žuvų, mažiausioje pasaulio sostinėje dar verta apsilankyti ir vaisių turguje. Jau vien dėl to, kad pamatytum, kiek visokių skanėstų galima paruošti iš egzotiškų vaisių: traškučiai iš bananų, džiovintos ananasų skiltelės, vietinio migdolo riešutai, "bounty" (į palmių lapus susuktas palmių medus) daugybė kitokių. Žinoma, nebūtinai saldžių. Bananų traškučiai gali būti pagardinti kariu, kardamonu ir kitokiais prieskoniais. Kadangi Maldyvuose sunku rasti ne tik su gėrimų, bet ir cigarečių parduotuvių, turguje tau pasiūlys vietinių į laikraščio skiautę susuktų "cigarečių".
Gale verta apsilankyti ir vienintelėje Maldyvuose mečetėje. Pusplikius turistus paprastai apmuturiuoja skaromis, nuaunama avalynė ir akinančio baltumo marmuro laiptais galima pakilti į viršų, pasižiūrėti iš viršaus į šventyklą, kur skaitomas Koranas, kur vyrai meldžiasi atskirai nuo moterų. Akyla akis visą laiką stebi, kad, o Alache, nenuslinktų skara ir neapnuogintų peties ar kojos, kad turistas savo veiksmais neįžeistų Alacho.
Sostinės viduryje nuo XVIII amžiaus likęs miniatiūrinis botanikos sodas. Jame - keletas rūšių ananasų, kokoso medžių, iš vandenyno dugno išgriebta portugalų patranka ir keletas šukių su hieroglifais. Šiek tiek įdomesnė pasirodė senoji šventykla, pastatyta prieš 350 metų, ir šalia jos esančios kapinaitės. Visi antkapiai ovalo formos, tačiau jei antkapis vyrui - ovalas nusmailėja, jei vaikams - jie maži. Ir visi pagaminti iš koralų. Paskutiniu metu vietos valdžia uždraudė gaminti paminklus iš jų, tad dabar antkapiai gaminami iš cemento. Beje, visas statybines medžiagas Maldyvai atsiveža iš Indijos.
Vietinis - tik aliejus
Išvykos į Gale rezultatai pasireiškė jau kitos dienos rytą. Karšta pusiaujo saulė atrodė lyg šaldantis mėnulis. Šį kartą susirgo Aurelija. Nesinorėjo būti nei pliaže, nei maudytis. Suko pilvą, pakilo didžiulė temperatūra. Nei aspirinas, nei kiti atsivežtiniai vaistai nepadėjo. Temperatūrą mušėm ant karščiuojančios moteriškės klodami šaltu vandeniu sumirkytas paklodes, prieš tai dar jas palaikę šaldytuvo kameroje. Vėliau sužinojome, kad mūsų veiksmai buvo teisingi ir mes kiek padėjom, bet ne tiek, kad nereikėtų gydytojo.
Gydytojas irgi musulmonas, tad nusirengti nereikalavo. Dalyvaujant vyrui apžiūrėjo moterį kukliai nusukdamas akis nuo apnuoginto pilvo. Iš pradžių įtarė, kad apendicitas. Bet kai aptariant galimybes išsikviesti sraigtasparnį ir skraidinti į Gale pasisakėme, kad mes vakar ten buvome, gydytojas dar pamaigė pilvą ir nusprendė, kad tai - infekcija. Jo duotos tabletės buvo veiksmingos, bet dar ir grįžus į Lietuvą infekcijos padariniai ilgai jautėsi.
Mūsų saloje, be šio gydytojo, dar buvo ir harmonijos centras, bet jo darbuotojai siūlė kitokias procedūras. Tai daugybė gydomųjų ir atpalaiduojamųjų vakarietiškų ar rytietiškų terapijų. Norintieji gali pajusti tradicinės kinų akupunktūros ar švediško masažo naudą. Bet tiek važiuoti dėl to vargu ar verta. Atvažiavus geriau išbandyti vietinę Maldyvų liaudies mediciną. Daugelyje šio salyno salų populiarus smėlio masažas, labai padedantis nuo reumato, malšinantis raumenų skausmą. Procedūra atliekama paplūdimyje. Masažuotojas pila šlapią, druskingą smėlį ant kūno ir masažuoja minkomaisiais judesiais. Po 10-15 minučių procedūra baigiama - reikia išsimaudyti jūroje. Galima pasimasažuoti ir ant stalo terapijos kabinete. Bet tai jau nebus maldyniška, nes beveik visi aliejai, esencijos atvežti iš Europos, Japonijos, Kinijos ar iš kaimyninės Šri Lankos. Vienintelis tikras Maldyvų produktas - kokosų aliejus.
Nirvana
Ką dar veikti turistui saloje? Sostinė apžiūrėta, gretimoje saloje esantis kaimas aplankytas (paprastas žvejų kaimelis, betoniniai takai, moksleiviai baltomis uniformomis ir mokykla atvirais langais - jokios egzotikos), tarp rifų prinardyta. Belieka tingėti. Įdomiausia, kad tai nepabosta. Tiesa, dar galima vykti pažvejoti. Kiekvieną pavakarę kateriu į vandenyną išplaukia koks dešimt norinčiųjų pabandyti laimę ištraukti kokią barakudą ar tuną. Beveik visiems pavyksta. Kas nors būtinai užkimba ir belieka tik ištraukti. Po to vakarienei virėjas būtinai iškeps jūsų pagautą žuvį. Pavakarieniausite pats, pavaišinsite draugus. O po to lėtai eisite į savo namuką, kur jūsų laukia vėsus kambarys ir didelė lova, ant kurios iš gėlių išdėlioti tradiciniai Maldyvų ornamentai. Kiekvieną vakarą - vis kitokie.
